Verebiejų kaimas yra Simno seniūnijoje, Alytaus rajone, Alytaus apskrityje. Kaimas yra 25 km į vakarus nuo Alytaus, 9 km į šiaurę nuo Simno, 2,5 km į rytus nuo Žuvinto ežero. Verebiejai ribojasi su keletu kaimų: iš rytų – Navininkų, iš pietryčių – Peršėkės (Ochotkos – jau išnykęs), iš pietvakarių – Radastų, iš vakarų – Aleknonių, Grinkiškių, iš šiaurės rytų – Dzingiškių (Dingiškių) kaimais.

​

Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio, Seinų, Suvalkų, Augustavo apskritys, Kauno apskrities pietinė, Alytaus apskrities vakarinė ir buvusios Sokulkos apskrities šiaurinė dalis – priskirta Sūduvos sričiai. Sūduvos kraštovaizdis formavosi ištirpus ledynams, kurie ištisus tūkstančius metų šią sritį buvo apdengę storu ledo sluoksniu. Mokslininkai mano, kad jau senojo akmens amžiaus pabaigoje (apie 8000 m. pr. Kr.) kai kuriose vietose buvo galėję atsirasti pirmieji gyventojai klajokliai, medžioję ir žvejoję paupiais, paežeriais.

​

Baltai Sūduvoje buvo galėję įsikurti neolito pabaigoje ir žalvario amžiaus pradžioje, gal apie 2000 m. pr. Kr. (Grinkiškių kaime rastas žalvarinis kirvukas). 1400–1100 m. pr. Kr. buvo susiformavusi savarankiška aisčių kultūra. Nuo II a. pr. Kr. jau atsekamos tam tikros sūduvių kultūros apraiškos, labai giminingos Rytų Lietuvos kultūrai. Senieji sūduviai (jotvingiai) buvo sukūrę aukštą kultūrą.

​

Naujausioje istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad jotvingių baltų genčių grupę sudarė 4 giminingos gentys. Šešupės aukštupio ir vidurupio baseine gyveno sūduviai. Pavadinimas kilęs iš Šešupės kairiojo intako Sūduonia (šiai vietai priklausytų ir Verebiejai). Į pietus nuo sūduvių Juodosios Ančios baseine gyveno kita gentis – jotvingiai. Apie juos rašė X a. rusų metraštininkai. Pietvakarinėje dalyje gyveno palekių, arba poleksinų, rytinėje – dainavių gentys.

​

Senovėje palios, aplink Žuvinto ežerą esančios pelkės, buvusios didelės. Laikui bėgant ėmė sausėt, ir jų pakraščiuose pradėjo kurtis gyvenamosios vietovės, sodybos. Kada tai buvo, sunku pasakyti, bet šiose apylinkėse randama V–VI a. kapų, yra ir piliakalnių, alkviečių, kūlgrindų, pilkapių ir kt. archeologinių paminklų.

​

I-ojo tūkstantmečio viduryje pradėjo irti gimininė santvarka, formavosi teritorinė bendruomenė. II-ojo tūkstantmečio pradžioje vyko turtinis skaidymasis. Apie tai byloja sustiprinti piliakalniai, pilys. XIII a. antroje pusėje, šaltiniai rodo, jau buvo 9 valsčiai. Keliolika jotvingių kaimų sudarė valsčių, kuriam vadovavo vienas iš turtingesnių kilmingųjų, dar vadinamų kunigaikščiais. Minimi netolimi nuo Verebiejų k. valsčiai: tai Kirsna, Dernas, Merūniškės ir t. t. Žodis „kirsna“ yra kilęs iš jotvingių kalbos. Vieni kalbininkai mano, kad ji artima prūsų kalbai, kiti ją laikė pereinama kalba tarp baltų ir slavų kalbų. Spėjama, kad jotvingių kalboje buvo s, z ten, kur lietuvių kalboje esama š, ž.

​

Šalis tarp dabartinių Prūsų ir Nemuno XIII a. šiaurinėje dalyje buvo gyvenama Vokiečių ordino vadinamų sūduvių, o pietiniame krašte rusų kronikų vadinamų jotvingių, siekusių į pietus iki Narvės ar dar kiek anapus tos upės. Šios šalies gyventojai pasižymėjo karingumu, todėl buvo įsipykę rusams ir Lenkijos mozūrams. Pietinę jų dalį, jotvingius, palaužė Volinijos rusai ir lenkai, o šiaurinę, sūduvius, keletą metų kariaudamas pribaigė Vokiečių ordinas (apie 1280 metus). Liko du nenukariauti kunigaikščiai: Gedžiotas (Jedethe) ir Skurda (Scurdo). Matydami, kad prieš vokiečių puolimus neatsilaikys, Gedžiotas su savo gimine ir su pusantro tūkstančio valdinių nuvyko į Prūsus, pasidavė ordinui ir gavo žemės gyventi arti Karaliaučiaus, o Skurda, su savaisiais persikėlęs per Nemuną, išsikraustė į Lietuvą.

Vokiečių ordino metraštininkas Duspurgas, rašęs apie 1326 m. sūduvių išnaikinimą, patvirtina, kad Sūduvos žemė liko apleista iki XIV a., ji buvo lyg siena, skirianti Lietuvą nuo Prūsų. Per ją kryžiuočiai ėjo pulti Kauno, Darsūniškio, Birštono, Punios, Alytaus, Merkinės ir Gardino pilių. Per ją žygiavo lietuviai į Prūsus keršyti kryžiuočiams.

​

Kam priklausė Sūduvos šalis? Lietuvos didieji kunigaikščiai nuo Mindaugo laikų manė, kad ji turi priklausyti Lietuvai, o Vokiečių ordinas ją savinosi sau, nes buvo nukariavęs, nors Lietuva to nebuvo pripažinusi. Sūduvos šalies kryžiuočiai iš akių niekados neišleido. Vytautas 1384 m. du kartus bėgo į Prūsus ir, norėdamas gauti ordino pagalbos, abu kartus pripažino žemaičius iki Nevėžio upės ir Sūduvą. 1398 m. Salyno sutartis trečią kartą patvirtino tą patį, tik jau ne visą Sūduvą.

​

Vytautas ir Jogaila Sūduvą su jos giriomis brangino todėl, kad jose galėdavo turėti malonią prabangą medžiodami, ypač, kad jos buvo be gyventojų, todėl čia buvo visos sąlygos įvairiausiems paukščiams ir žvėrims veistis. Pagal Racianžo taikos sutartį 1404 m. Ordinas davė Jogailai ypatingą leidimą iki gyvos galvos medžioti giriose prie Bebros ir Šešupės (maždaug 20–25 km nuo Verebiejų k.). Pagal Melno taikos sutartį žemaičiai ir Sūduva buvo pripažinti Lietuvai. Visa Sūduva, Vytauto ir Jogailos atkariauta iš Vokiečių ordino, buvo didžiojo kunigaikščio nuosavybė. Pirmoji jų nauda buvo medžioklė – tai prabanga, pramoga ir proga pralobti. Dešinėje Nemuno pusėje buvo visa eilė didžiojo kunigaikščio pilių. Tarp jų minima Alytus (25 km į rytus nuo Verebiejų), Punia, Birštonas. Iš čia buvo vykstama medžioti į Sūduvos žemes. Žygimanto Augusto laikais XVI a. vid. didžiausias pajamas iždui duodavo giriniai darbai ir apdirbtos medienos bei kitų medžiagų prekyba, ypač tam naudotos žemaičių ir Sūduvos girios.

​

Iš Grigaliaus Valavičiaus girių aprašymo galima manyti, kad Gardino, Perlamo, Merkinės, Alytaus ir, rodos, Punios girios Nemuno nesiekė. Reiškia, šalis tarp tų girių ir Nemuno, 1559 m. buvo jau gyvenama. Girių siena, skyrusi jas nuo gyvenamų vietų, buvo maždaug Lipsko miestelis, Valkaus upelis, įtekąs į Juodąją Ančią, paskui Mara, kairysis tos upės intakas, Galadusas, Rimučio, Simno ir Žuvinto ežerai (2,5 km į vakarus nuo Verebiejų k.)

​

Planinga, intensyvi Sūduvos girių kolonizacija prasidėjo antroje XVI a. pusėje, kai Žygimantas Augustas, darydamas plačiai užsibrėžtą žemės reformą, išleido 1557 m. valakų įstatymą ir jame pabrėžė, kad visur būtų statomi palivarkai ir su jais drauge būtų kuriami kaimai. Žygimantas Augustas 1569 m. siuntė revizorius į savo dvarus. Revizoriams buvo nurodyta, į kuriuos dvarus turi vykti. Adomas Pilchovskis ir jo sekretorius Motiejus buvo siųsti į daugelį Trakų vaivadijos dvarų, kurių Sūduvoje paminėti šie: Lazdijai, Seinai, Simnas (9 km į pietus nuo Verebiejų) ir t. t. Ir toliau XVII a. buvo vykdoma kolonizacija. Girinės medžiagos dirbimas ir siuntimas į Karaliaučių ir Dancigą, naujų kaimų ir dvarų kūrimas gana smarkiai retino girias. Būtent 1647 m. jau minimas ir Verebiejų k. Kolonizacija buvo baigta tik XVIII a.

​

Sūduvos žemė taip pat buvo kolonizuota. Šiaurinę Sūduvos dalį apgyvendino lietuviai, dažnai vadinami suvalkiečiais. Suvalkiečiai, užnemuniečiai, lietuvių etninė grupė, gyvenanti Užnemunėje, išskyrus pietrytinę dalį. Ji tikriausiai susidarė XVI–XVII a.  iš sūduvių, gyvenusių Užnemunės centrinėje dalyje, lietuvių (aukštaičių, gyvenusių pačiame Užnemunės šiaurės ruože prie Nemuno), ir atsikėlėlių, atskrausčiusių daugiausia iš Kauno apylinkių ir Žemaitijos XV–XVI a. Be to, į etninės grupės sudėtį įėjo šiek tiek XIII–XIV a. sandūroje į Užnemunę atkeltų žiemgalių, vėliau čia apgyvendintų totorių, atvykusių lenkų (mozūrų), M. Lietuvos lietuvių ir vokiečių. Greičiausiai totorių gyveno ir Verebiejų k. ir jo apylinkėse, nes Verebiejų k. vakarinės dalies pakraštyje buvo jų, galbūt, pilkapis, dar vadinamas Totorkalniu. Plečiantis Verebiejų kaimui, reikėjo žvyro statyboms, todėl iš ten buvo vežamas žvyras, bet tiesus kelius greitai buvo pastebėtos žmonių kaulų liekanos, netgi sakoma, buvo rasta žalvarinė sagė (apie 1963 m.), todėl jie buvo pervežti į totorių kapines Raižiuose.

​

XV a. į palias bėgo ir slėpėsi karo belaisviai, įvairūs nusikaltėliai, norėdami išvengti įstatyminės bausmės. Jie vertėsi medžiokle, žvejyba. Čia buvo daug žvėrių, net tokių didelių žvėrių, kaip lokių ir briedžių.

​

XVII–XVIII a. švedų karų metu paliose slėpėsi ne tik vietos gyventojai, bet ir kilmingieji didikai. Jų atbėgusių buvo ir 1551 m. rusų invazijos metu iš Vilniaus ir kitų Lietuvos vietų.

​

Baudžiavos laikais į palias traukė nenorį dvarininkams paklusti baudžiauninkai ir visokie, kuriems grėsė didesnė bausmė. Slėpdavosi rekrutai, dezertyrai, 1831 ir 1836 m. sukilimų dalyviai.

​

Jau XIX a. vid. Sūduvos kaimai buvo išskirstyti vienkiemiais. Naujos sodybos buvo kuriamos pagal iš anksto numatytą planą. Laikytasi linijinės sistemos. Prieš dalijantis vienkiemius buvo nužymėta 2, 3 ar daugiau kelių, einančių lygiagrečiai tiesiomis linijomis. Prie jų kiekvienam ūkiui  buvo išskirtas taisyklingo keturkampio žemės plotas, prieinąs prie sodybinio kelio. Sklypai buvo nevienodi, bet pastatai buvo statomi maždaug vienodu atstumu nuo kelio. Vieną sodybą nuo kitos skyrė 100–300 m tarpas. Sodybos buvo statomos vienoje arba abejose kelio pusėse. Kelios (dažniausiai 1–3) linijos sudarė linijinį kaimą. Šiuo principu buvo kuriamos sodybos ir Verebiejuose. Kaimą taip pat sudarė 3 linijos.

​

Senovėje Žuvintas priklausė kažkokiam dvarponiui, vėliau nuomos keliu atiteko Simno žydams. Kiek atokiau nuo ežero stovėjo nedidelės trobelės (stubelės). Seniau čia gyveno 15–25 žvejų šeimos, vėliau 50–60. Kiekviena šeima turėjo keletą margų žemės ir savo namelius: vertėsi daržų ūkiu ir žvejyba. Nepriklausomos Lietuvos valdžia ežerą išnuomodavo tiems patiems Simno žydams, kurie jai mokėdavo per metus 5000 Lt. Žydai šį mokestį greitai surinkdavę ir dar turėdavę pelno. Radastų kaime (1,5 km į pietvakarius nuo Verebiejų k.) buvo žydų kapinės (taip teigia vietiniai gyventojai), dabar jos išnykusios.

​

Apie XIX a. netoli Verebiejų, į šiaurę, Liepakojų k. (1 km), apsigyveno kelios prūsų šeimos. Savo tautiečius laidojo ant kalvelės (tarp Verebiejų ir Liepakojų), kurią vietiniai Verebiejų gyventojai vadina Prūskapiniu. Manoma, kad čia prūsai buvo laidojami iki 1936 m.

​

I-ojo pasaulinio karo metu paliose laikėsi iš Vokietijos pabėgę rusų karo belaisviai. Nepriklausomybės laikais gal vienas kitas plėšikas kurį laiką pasibastydavo. Verebiejuose, kaip ir visoje Lietuvos valstybėje, buvo steigiamos pradžios mokyklos. Pradinis mokslas tapo privalomas. Taigi, kaime 1926 m. pradėjo veikti pradinė mokykla. 1923 m. Verebiejuose gyveno 217 gyventojų.

​

Neaplenkė Verebiejų kaimo ir II-asis pasaulinis karas. Vokiečių okupacijos metais kaimo vyrai turėjo atlikti prievoles, dar vadinams pastotes. Su arkliais kinkytais vežimais turėjo statyti Alytuje aerodromą. 1944 m. liepos mėn. besitraukiant vokiečiams į Vakarus vyko mūšis. Jo metu žuvo trys vokiečių kariai. Jų palaikai iki šiol guli mūšio lauke, ūkininkų Mardosų (1947 m. buvo ištremti į Sibirą) pievose. Rusų karių žuvo 13, vokiečiai priešinosi. Ypač buvo gerai įsitvirtinęs kulkosvaidininkas Totorkalnyje. Raudonosios armijos aviacijos antskrydžio metu ir apšaudžius iš padegamųjų bombų vokiečiai pradėjo paniškai bėgti. Nuo padegamųjų bombų nukentėjo ūkininkų Liegų, Norų (ten buvo nuo 1931 m. įsikūrusi pradinė mokyka), Zubrų sodybos. Sodybos sudegė.

​

Lietuvą okupavus bolševikams, 1945 m. Verebiejuose buvo įsikūręs partizanų būrys, bet greitai kažkoks išdavikas išdavė. Šio būrio partizanai buvo suimti ir išsiųsti į lagerius: Archangelsko, Karagaudos. 1953 m. birželį čia vyko didelis kalinių sukilimas. Tuo metu čia kalėjo Verebiejų k. gyventoja Adelė Danisevičienė ir puikiai pamena to sukilimo baisumus ir pasekmes.

​

Paliose taip pat buvo įsikūrę stambesni Lietuvos partizanų būriai. Ilgą laiką jie čia rusų nepasiekiami ruošė naktinius reidus į aplinkines vietoves.

​

Kaimą palietė tremtys. Jos prasidėjo nuo 1946 m. Ištrėmė daug šeimų arba dalį jų. Į savo gimtąjį kaimą žmonės ėmė sugrįžti apie 1958, 1959 m., o kiti vėliau. 1959 m. duomenimis Verebiejuose gyveno 245 gyventojai.

​

Kolektyvizacija, t. y. kolūkių kūrimas, prasidėjo 1950 m. Šiais metais Verebiejai tapo kolūkio „Komjaunimo keliu“ centru. Nuo 1951–1961 m. veikė septynmetė mokykla. 1955 m. veiklą pradėjo biblioteka.

​

Iki 1963 m. ir 1968–1978 m. Verebiejai buvo ir apylinkės centras. Melioracijos vajui prasidėjus vienkiemiai buvo naikinami ir žmonės vyko į miestus arba kėlėsi į Verebiejų gyvenvietę. Kėlimąsi iš vienkiemių žmonės siaubingai išgyveno. Matė, kaip buvo verčiamos senos obelys, vaismedžiai ir stumiami į dideles duobes, kurias užversdavo žemėmis. Pagal 1970 m. surašymo duomenis Verebiejuose gyveno 298 gyventojai. 1961–1986 m. veikė aštuonmetė mokykla. Apie 1980 m. pradėjo veikti vaikų darželis. Kaime veikė vandentiekis.

​