Nuotraukoje paskutinieji mokytojos darbo metai mokykloje 1991 m. Paskutinė išleidžiamoji IV klasė. Pirmoje eilėje iš kairės: Jurgita Vaznytė, Joana Vasiliauskaitė, Tadas Grigaitis, Rimvydas Zubrus. Antroje eilėje iš kairės: Vitas Petrukonis, Ramūnas Maskeliūnas, Liutauras Žemaitis, Gytis Lietvaitis. Trečioje eilėje iš kairės: Dainius Bagdanavičius, Kiznys, mokyt. N. Čiginskienė, Marius Urbanavičius, Audrius Purvinis.

​

N. Paltanavičiūtė-Čiginskienė
1999.02.26
Verebiejai

 

IŠ MOKYTOJOS JANINOS ŠEIMIENĖS PRISIMINIMŲ

​

Verebiejų mokykloje dirbau nuo 1960 09 01 iki 1995 08 31. Dirbdama šioje mokykloje įgijau aukštąjį išsilavinimą, mokiausi neakivaizdžiu būdu Šiaulių pedagoginiame institute. Į institutą įstojau 1970 metais ir jį baigiau 1975 m. Kuo ypatingi šie 1975 m.? Šiais metais turėjau išleisti savo geriausią ir didžiausią laimę turinčius mažuosius abiturientus. Bet... valstybiniai egzaminai mus išskyrė. Kuo ypatinga ši klasė? Buvo 15 berniukų ir 4 mergaitės. Visi buvo labai geri, jokios bėdos neteko turėti su šiais „vyrais“. Tik labai daug džiaugsmo.

​

Dirbant šioje mokykloje teko bendrauti su keturiais direktoriais:
1.    Čižikas Vladas (3m.)
2.    Matukynienė Monika (ilgas laiko tarpas)
3.    Mažeikienė Albina (taip pat ilgas laiko tarpas)
4.    Ščiglinskas Vidas (5m.)

​

Kolektyvo nariai labai dažnai keitėsi. Daug teko sutikti pedagogų ir juos išleisti iš šios mokyklos. Visi šioje mokykloje dirbantys buvo man labai geri, jokių nesutarimų neteko patirti. Kolektyvas buvo tvirtas, niekuomet nebuvo „susiskaldęs“, gerai dirbdavo ir viską atlikdavo savo noru. Tai rodo rajoniniai įvertinimai.

​

Man teko taip: iš pradžių aukštesnėse klasėse dėsčiau tokius dalykus: istoriją ir fizinį lavinimą, kurių niekuomet nemėgau. Koks galėjo būti dėstymas? Kaip tik tais metais buvo frontalus skyriaus patikrinimas, tačiau nenusivyliau, praėjo neblogai. Kuomet atsirado vieta pradinėse klasėse – perėjau. Šis darbas – mano hobis. Čia visuomet jaučiausi naudinga mažajam žmogui, labai jį mylėjau ir kartu jie mane (nesigiriant). Nuo šio laiko išleidau nemažai laidų. Sutikau įvairiausių charakterių vaikų, tačiau bendraudama su tėvais atsiradusias problemas išspręsdavome kartu ir laiku. Tais laikais šeima pedagogams buvo antri namai. Baisių atsitikimų neteko patirti tada, nes kada jie užaugo, tai atėjo mirtis – ne laiku ir nelaimingai.

​

Daug jėgų atidaviau ne tik pamokiniam darbui (dirbau be atsiliekančių), bet ir užklasinei veiklai. Mūsų pasirodymai beveik visuomet buvo įvertinti tik pirmomis vietomis. Teko turėti gerus vaikus, norinčius visur dalyvauti. Žinoma, įdėdavau ir darbo. Smagu buvo vykti į dainų šventes, nes visuomet turėjau spaliukų šokių ratelį, o jame šoko mano vaikai.

​

Sunku buvo dirbti tada, kada buvau išrinkta rajono pradinių klasių metodinio ratelio pirmininke. Tuomet mokinių atostogų metu tekdavo važinėti po kitus rajonus, semtis patirties ir ją perduoti savo rajono mokytojams. Grįžus iš seminaro vėl į darbą ir taip pailsėti nebuvo kada, be to ir pačios šeima: auginau du savo vaikus, reikėjo mamos, neužteko tėtės.

​

Mokyklą prisimenu kaip visuomet tvarkingą, švarią, o ypač garsėjome aplinka, kurioje augo daugybė gėlių, gražūs plotai raudonų gladijų – kardelių. Sunku buvo prižiūrėti tokią didelę aplinką, bet atsirado noro ir jėgų iš pedagogų pusės, o ypač valytojos daug darbavosi vasaros atostogų metu. Visa tai buvo prie naujos mokyklos. Mes, pradinukai, dirbome senose ūkininkų trobose, todėl darbo sąlygos buvo nepergeriausios, ir aplinka maža.

​

Dar iš tokių prisiminų išlieka – tai griežta darbo kontrolė iš vadovų pusės. Labai buvome tikrinami, vadovai dažnai lankydavo pamokose, o paskui – posėdžiai ir ašaros juose už bereikalingas pastabas, neteisingus reikalavimus (pvz., palikti mokinius pradinėse klasėse, kad išlaikytum pavaduotojos etatą).

​

Sunkiausi darbo metai (1981–1988) šioje mokykloje buvo tada, kai teko dirbti direktorės pavaduotoja. Čia pasijaučiau ne savo vietoje, nes galvojau, kuo aš galiu praturtinti mokytoją ir kuo jam padėti, jei neturiu patirties šiame darbe. Be to, dėstyti gavau įvairiausių dalykų, kuriems ruoštis reikėjo daug laiko. Taip vargau, mokykloje išbūdavau nuo ryto iki vakaro. Tuo laiku buvo nuostabių mokytojų, kurios sugebėdavo mane paremti ir nepalikti vienos. Tai Onutė Stankevičiūtė, Dalia Jakucevičiūtė-Urbanavičienė, Natalija Kederytė, Lina Čaplikienė, Danutė Baravykienė.

​

Taip ir dirbau, o tada išėjau į užtarnautą poilsį. Truputį pailsėjau ir 1990 m. vėl mokykloje dirbau su pradinių klasių vaikais. Pradėjau nuo pirmokų. Labai buvo judrūs berniukai (6). Klasė stiproka, ypač gerų ir stiprių mergaičių. Juos mokiau, kol baigė IV klasę, o tada 1995 m. išėjau iš darbo.

​

Dabar dar esu kviečiama vaduoti, kai kurios mokytojos išvyksta.

​

Svarbiausia esu dėkinga dabartiniam kolektyvui, kuris manęs neužmiršta ir kviečia į visus renginius, vykstančius mokykloje. Jaučiuosi dar reikalingas žmogus. Ačiū, Jums mokytojai. Sėkmės darbe! Pirmaukite ir toliau, būkite pavyzdžiu visoms mokykloms.

​

J. Šeimienė
1999.03.01 
Verebiejai

 

I​Š MOKYTOJOS ONOS MARČIUKAITYTĖS-PADIMANSKIENĖS PRISIMINIMŲ

​

Jau 34 metai, kai esu šioje mokykloje. O, rodos, tik vakar buvo ta laukta diena, kai pirmąkart direktorės M. Matukynienės lydima įžengiau pro mokyklos duris. Tada ir prasidėjo ilgas džiaugsmų ir rūpesčių kelias.

​

Greitai bėga laikas. Tuoj teks uždaryti duris. Tenka grįžti darbų kertelėn ir įvertinti tai, kas padaryta, ko nepasiekiau. Gal ką nors galėsiu ir palinkėti ateities kartoms. Į mokyklą atėjau dirbti, kai man buvo dvidešimt. Nors ir buvau įgijusi pradinių klasių mokytojos specialybę, paskyrė dirbti mane su aukštesnių klasių mokiniais. Tuomet dalykinėje sistemoje trūko mokytojų ir visus geriau baigusius skyrė dirbti su aukštesnėmis klasėmis. Trūko ir žinių, ir darbo įgūdžių, o mokiniai buvo visa galva aukštesni už mokytoją. Teko ir naktimis nemiegoti, daug skaityti, kad žingeidžios vaikų akys sulauktų to, ko tikisi.

​

Kadangi be dėstomųjų dalykų: anglų kalbos, muzikos, istorijos, teisės, teko vadovauti mokinių popamokinei veiklai, snūduriuoti nebuvo kada. Ruošėme spektaklius, išvykas. Ypač daug keliavome dviračiais. Surinkome kraštotyrinę medžiagą apie Žuvinto rezervatą ir jame dirbusius žmones. Po pamokų skambėdavo dainos, būdavo vaikų klegesys. Mes su mergaitėmis siuvinėjome kilimus žaidimų kambariui, o berniukai ardė padėvėtus megztinius ir vijo į kamuolius. Darė sumuštinius ir juos visi skaniai valgėme.

​

Prieš akis iškyla akimirkos, kai teko ruošti skaitovus konkursams. Kiekvienais metais čia dalyvaudavo vis kiti veidai, bet dėl kruopštaus darbo jie visada laimėdavo prizus rajone. Labai pasižymėjo skaitovai: V. Giedrytė, R. Germanas, G. Germanas, L. Granskaitė, D. Vilkelytė, J. Brusokaitė, D. Šmitaitė, A. Vasiliauskaitė, L. Vasiliauskas, V. Žvirblis. L. Vasiliauskas (IV kl.) ne tik regione laimėjo, bet aukštesnėje klasėje būdamas, gavo respublikos skaitovų nugalėtojo prizą. Šį prizą laimėjo labai darbščios mokytojos S. Urbanavičienės dėka.

​

Drąsiai galiu pasakyti, kad niekada netroškau garbės, o visa dariau todėl, kad taip sakė mano širdis. Visada gaudavau mažiausią atlyginimą, bet apie pinigus niekada negalvojau ir jų užtekdavo ir našlaičiui sušelpti, ir į Simno internatinę mokyklą dovanėles nuvežti, ir seneliams Dereškevičiams pagelbėti, ir seneliams Urkoms duonos nupirkti.

​

Su vaikais eidavome ten, kur netraukė kitų širdys. Aptaisydavome kapus tų, kurie buvo pamiršti artimųjų. Galgi mano mokiniai elgsis kiek kilniau už savo bendraamžius?!

Jeigu pačiai trukdavo išminties, visada padėdavo mokyklos vadovai, visada nuoširdžiai patardavo jaunos mokytojos: Natalija K., Irena Š., Lina Č., Vilma M.

​

Visada glaudžiai bendravau su mokinių tėvais, dažnai lankiausi jų namuose. Gal todėl mokymosi rezultatai nebuvo blogi.

​

Gražus bendravimas su tremtinėmis T. Svinkūniene, I. Zenkevičiūte padėjo mano mokiniams suvokti, kas gera, kas bloga. 

​

Jeigu iš mažens glostysime kiekvieną vaiką, mokysime vienas kitą suprasti, atleisti, tai vaikai nebus žiaurūs, neužsigręš nuo savo mokytojos, nuo savo mokyklos.

​

Laiminga jausdavausi ne tada, kai gaudavome apdovanojimus, bet tada, kai atkeliaudavo laiškas buvusio prieš 10 ar 20 metų mokinio, kai šventės proga aplankydavo kaimo jaunimas. Nukrisdavo džiaugsmo ašaros. Niekaip negaliu pamiršti žodžių iš buvusios mokinės N. L. laiško: „<...> bet visas netikrumo jausmas dingo, kai priėjo mokytoja, paėmė rankutę. Šypsojausi aš. Šypsojosi mokytoja.“

​

Mąstau, kodėl taip rašė.

​

Rašė todėl, kad daug kartų teko apginti ją nuo tėvų pikto žodžio, kurie negalėjo įvertinti mergaitės galimybių, o tai būtų padaryta, dažnai reikėjo eiti po keletą kilometrų, negalvojant apie asmeninius rūpesčius, kurių pakako.

​

Jeigu jau pašaukė likimas būti mokytoja, tai jau neskaičiuokime darbo valandų, kiek kilometrų reiks nueiti. Manau, kad meilė vaikams už visa tai stipresnė. Ji nugalės viską. Ir bus pasėta gėrio liepsnelė mūsų mokinių širdyse.

​

Jau dešimtmetis, kai beveik tas pats mokytojų kolektyvas. Visi gyvena darniai, draugiškai. Yra daug darbščių pedagogų.

​

Norėtųsi, kad atsirastų žmonių, kurie padėtų kopti mūsų mokyklos mokiniams šauniausiųjų laiptais, kurie pasektų mano buvusių mokinių: P. Vyšniausko, L. Vasiliausko pėdomis ir garsintų mūsų mokyklą respublikiniuose konkursuose.

​

Gyvenimo prasmės, supratimo, darbo džiaugsmo, kūrybiškumo visiems!

​

O. Padimanskienė
1999.03.10
Verebiejai

​

​

ATSIMINIMAI IŠ BUVUSIOS VEREBIEJŲ MOKYKLOS MOKYTOJOS

ANELĖS ŽILINSKAITĖS-NARUKYNIENĖS

​

1953/54 m. m. – mano antrieji darbo metai. Šioje mokykloje pirmieji. Mokykla buvo besikurianti į septynmetę. Aš gavau auklėti pirmą Verebiejų septintokų išeinančią laidą. Joje mokėsi 18 mokinų.  Mokykla buvo įsikūrusi išvežtų į Sibirą žmonių namuose (Mardosos ir Kunigonio). Mardosos namuose mokėsi  penkta, šešta ir septinta, o Kunigonio – pradinės (jungtinės) klasės. Čia dirbo: mokyklos direktorius Vladas Čižikas, jo žmona. Direktorius dėstė dalį matematikos ir darbus, žmona – lietuvių kalbą. Grigaravičius Bronius – pionierių vadovas – dėstė rusų kalbą, Mazurkevičiūtė L. – istoriją, muziką. Aš dėsčiau matematiką, fiziką, chemiją ir piešimą.

​

Pirmoje septintokų laidoje mokėsi 4 berniukai ir 14 mergaičių. Iš šių mokinių žymiausia yra Birutė Aleškaitytė. Ji klasėje buvo jauniausia. Dabar dirba Krokialaukio vidurinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja. Mokytojomis dirba Vasiliauskaitė Stasė, Urbonaitė Albina. Pirmoji laida baigė 7 klases 1954 m. Iš pirmos laidos mokinių čia gyvena Kulbinskienė Birutė. Klasės nenorėjo auklėti tuometiniai mokytojai, nes buvo labai patriotiški vaikai, nusistatę prieš tuometinę valdžią. Kažkodėl šią klasę atidavė man. Nors ir labai stengėsi, kad būtų daugiau mokinių komjaunuolių, bet pirmas komjaunuolis buvo tik Karčiauskio Valentas. Žmonės gyveno labai skurdžiai, nes kūrėsi kolūkiai, o mokėjo tik darbadieniais ir po keletą gramų už darbadienį gaudavo baigiantis metams. Kolūkio pirmininkas buvo Juozas Valūnas. Kultūros įstaiga – skaitykla, kuri buvo Grėbliauskų sodyboje, o dirbo joje Miliauskaitė Monika. Tuo metu tai buvo kultūros židinys. Mokykla salės neturėjo, tai toje skaitykloje dažnai vykdavo šokiai ir įvairios repeticijos.

​

Kunigonio namuose buvo dvi jungtinės klasės. Mokė Jasulevičienė Julija, Gliaudenytė J. Čia pat gyveno direktorius V. Čižikas su šeima bei Jasulevičienė su šeima.

​

Mardosos namai tapo septynmete mokykla. Sienos dviejų klasių buvo išardomos, ir tada šeštadieniais būdavo šokių salė. Siena buvo dviguba, kad taip nebūtų girdėti, dirbant skirtingose klasėse.

​

Vėliau, valdant dar Valūnui, suplanavo statyti kultūros namus, o mokykla niekas per daug nesirūpino.

​

Pasitraukus Valūnui iš kolūkio pirmininko pareigų, pirmininku tapo Kundrotas Bronius. Jis kultūros namų pastatą perprojektavo į mokyklą, kontorą ir kultūros namus. Ir tai 1962 m. (nežinau ar tikra data) persikėlėm dirbti visa septynmetė į naują pastatą. Pradinė liko Mardosos ir Kunigonio namuose. Mardosos namuose įrengė du gyvenamuosius butus mokytojams. Direktorius V. Čižikas labai nesugyveno su pavaduotoja Balaišyte ir išsikėlė. Išsikėlė ir pavaduotoja Balaišytė.

​

Pradėjo direktoriauti Monika Matukynienė. Ji apsigyveno Kunigonio namuose. Jos pavaduotoja tapo Gylytė Leonora, kuri buvo labai gera lituanistė. Vėliau pavaduotoja tapo Mickevičiūtė Albina.

​

Tuo laikotarpiu ypač gražinome aplinką. Laimėjome 1-as ir 2-as vietas. Mokykla buvo pastatyta gryname lauke, ant kalno. Per 3, 4 metus sugebėjome apsodinti.

​

Vėliau Mardosos namas tapo gyvenamuoju namu, archyvu ir biblioteka, o pradinė mokykla persikėlė į Kunigonio namus. Prie aukštesniųjų klasių pastato pristatė priestatą. Persikėlė kontora ir liko viena klase daugiau, nes aštuonmetė organizavosi į devynmetę. Direktore pradėjo dirbti Mažeikienė Albina, buvusi pavaduotoja. Keitėsi mokytojai, pionierių vadovai. Viskas tobulėjo, bet mokiniai darėsi vis laisvesni, nemandagūs.  Aš dirbau tik tol, kol mokykla buvo perkelta į visiškai naują mokyklą. Direktoriumi 1988 m. tapo Ščiglinskas.

​

Surašysiu, kiek mokytojų dirbo mano darbo metais. Vieni išeidavo, kiti ateidavo. Pionierių vadovai: Grigaravičius B., Vaicekauskaitė A., Aleksandravičius P., Jokubauskaitė O., Zakauskaitė V., Šeštakauskaitė S., Kluičinskaitė L., Čaplikienė L., Padimanskienė O. Direktoriai: Čižikas V., Matukynienė M., Mažeikienė A. Mokytojai: Mazurkevičiūtė L., Akambakaitė J., Radžiūnaitė O., Žilinskaitė A., Čižikienė E., Paplauskas V. – mokė istorijos, Jarmalaitė I. – lietuvių k., Gylytė L. – pavaduotoja, Balaišytė – pavaduotoja, Gliaudenytė J. – pradinės, Tamulynaitė – pradinės, Janulevičienė J. – pradinės, Kononenkaitė I. – rusų k., Valackaitė-Kulbinskienė – lietuvių k., Nedzvenskienė  A. – matematiką, Buškevičienė Z. – pradinės, Šeimienė J., Paltanavičiūtė N., Baranauskaitė, Kliokytė M., Vaitulevičiūtė E., Marčiukaitytė O., Kederytė N., Stankevičiūtė O., Urbanavičienė S., Barysas A., Mikulevičius, Cibulskaitė I. – pradinės.

 

IŠ BUVUSIOS VEREBIEJŲ AŠTUONMETĖS MOKYKLOS MOKINĖS, O VĖLIAU ŠIOS MOKYKLOS MOKYTOJOS MEILĖS GUSTAITYTĖS-ALEKSANDRAVIČIENĖS PRISIMINIMŲ

​

Verebiejų aštuonmetę mokyklą pradėjau lankyti 1964 m. rugsėjo 1 d. Atėjau į penktą klasę iš Marijampolės (tada vadinosi Kapsuko) rajono Riečių pradinės mokyklos. Klasėje buvo 18 mokinių, iš jų 2 antramečiai. Buvome 6 mergaitės. Klasės auklėtoja Anelė Narukynienė mus labai mylėjo, greit visi susidraugavome, nors buvom atėję iš skirtingų pradinių mokyklų: Dzingiškių, Žuvinto. Klasė buvo draugiška, aktyvi. Dalyvavome visuose užklasiniuose renginiuose. Auklėtoja mokėjo sudominti, vedė įdomius renginius.

​

Dauguma klasės mokinių dalyvavo dramos būrelyje. Su pjese „Stebuklinga radasta“ apvažiavome daug kultūros namų. Tai iš tikrųjų įsimintini dalykai.

​

Auklėtoja labai mylėjo gamtą. Tai ta meile uždegė ir mus. Mokykla buvo nauja. Mums teko daug dirbti, kad aplinka būtų graži. Sodinome daug medelių. Vasarą žydėjo daug gėlių. Nuostabiausiai atrodė mokyklos darže. Ir vasarą eidavome į mokyklą prižiūrėti aplinkos ir daržo.

​

Penktoje klasėje mokėsi:    Meilė Gustaitytė, Roma Čeikiūtė, Birutė Daugirdaitė, Aldona Ručytė, Vida Vyšniauskaitė, Regina Vilkelytė, Gintaras Svinkūnas, Antanas Adomavičius (miręs), Rimas Varževičius, Antanas Rutkauskas, Zenonas Žukauskas (miręs), Alvydas Zenkevičius, Jonas Mažeika, Juozas Liegus, Petras Malaveckas, Algis-Juozas Zubrus (likęs ir vėl liko), Vitas Mažeika (likęs ir vėl liko).

​

1968 m. pavasarį 15 mokinių baigė 8 klases. Gerai besimokantys tuo metu egzaminų nelaikė: Aldona Ručytė, Birutė Daugirdaitė, Antanas Rutkauskas, Gintaras Svinkūnas, Meilė Gustaitytė.

​

M. Gustaitytė-Aleksandravičienė
1999.03.10

 

IŠ MOKYTOJOS, DIREKTORĖS PAVADUOTOJOS, DIREKTORĖS

ALBINOS MICKEVIČIŪTĖS-MAŽEIKIENĖS PRISIMINIMŲ

​

Verebiejų septynmetėje mokykloje (tuo laiku buvo dar taip vadinama) pradėjau dirbti 1961/1962 m. m., teko dėstyti geografiją ir rusų kalbą. Į kolektyvą tais mokslo metais atėjome dviese: aš ir mokytoja Janina Šeimienė, visi kiti mokytojai čia buvo jau dirbę keletą metų. Mokyklai vadovavo direktorius Vladas Čižikas. Dirbo 8 pedagogai. Jaučiausi labai nedrąsiai, nes nei vieno nepažinojau, tačiau reikia pripažinti – radau nuoširdžių kolegų, tai mokytojas: Anelę Žilinskaitę-Narukynienę ir Stasę Šeštakauskaitę, su kuriomis visą laiką labai bendravome. Ypač mane drąsino ir daug padėjo mokytoja A. Narukynienė. Tai nuostabi, nuoširdi draugė, gera savo dalyko (biologė) žinovė, visa širdimi atsidavusi mokyklai. Buvau paskirta ir vadove VI kl., kurioje buvo 12 mokinių. Su šios klasės mokiniais labai susigyvenome, ruošdavome daug išvykų, įvairių kitų renginių.

​

Mokėmės tuo laiku ištremtų žmonių (Mardosų) namuose. Patalpos buvo ankštos, todėl pradinių klasių mokiniai mokėsi kitose (Kunigonių sodybos) patalpose.

​

1963 m. pastačius naują pastatą kolūkio kontorai, kultūros namams, buvo paskirta dalis šio pastato ir mokyklai. Šiose patalpose mokykla veikė iki 1988/1989 m. m.

​

Atidarius kultūros namus vienerius metus teko dirbti ir kultūros namų direktore.

​

1964 m. (jeigu neklystu) išvykus direktoriui V. Čižikui, direktore buvo paskirta Monika Matukynienė.

​

1965 m. buvau paskirta mokymo dalies vedėjos pareigoms, vėliau pavadinimą pakeitė – direktorės pavaduotoja mokymo-auklėjimo darbui.

​

Šiose pareigose dirbau iki 1975 m. Darbas buvo nelengvas, nes kankino įvairios kontrolės, ieškančios pedagogų darbe ateistinio, partinio ir t. t. auklėjimo momentų. Mokymo procesui trukdė pasiruošimai tokiems renginiams kaip Spalio šventės, Gegužės 1-osios šventei, Pergalės dienai, Komjaunimo ar pionierijos jubiliejams ir t. t.

​

Mokykloje visą laiką mokėsi virš 100 mokinių. Jie lankė šią mokyklą iš gretimų kaimų. Dirbo 8–9 pedagogai.

​

Mokiniai buvo gana draugiški tarpusavyje ir su mokytojais atviri, nuoširdūs, stengėsi kruopščiai mokytis, todėl dauguma tęsdavo mokslą vidurinėse mokyklose. Turime mokinių, kurie baigę ir aukštuosius mokslus ir dabar dirba gydytojais, mokytojais, inžinieriais.

​

Mokyklos kolektyvas glaudžiai bendradarbiavo su kolūkio administracija, mokinių tėvais, visuomene.

​

1975 m. iš mokyklos išvykus direktorei Monikai Matukynienei, buvau paskirta šios mokyklos direktore. Direktore dirbau iki 1988/1989 m. m. 1988 m. rugsėjo 1 d. buvau perkelta į Kurnėnų Lauryno Radziukyno pagrindinę mokyklą eiti direktorės pareigas. Dirbti direktore nebuvo lengva, nes gimus dukrai 17 metų teko važinėti iš Alytaus, tačiau esu dėkinga pavaduotojai Janinai Šeimienei, kuri man išvykus iš mokyklos būdavo tikra šeimininkė, ja visiškai pasitikėjau. Be to, dirbo gerai išmanantys savo dalyką pedagogai: Anelė Narukynienė, Natalija Kederytė, Onutė Stankevičiūtė, Lina Čaplikienė, Danutė Baravykienė, Laimutė Kliučinskaitė ir kt.

​

Tvarkyti mokyklos ūkinius reikalus ypač padėjo buvę ūkio vadovai: Juozas Matulevičius, Vydas Baravykas, buvę mokyklos mokiniai: inžinierius Jonas Simanynas, dirbtuvių vedėjas Stasys Zubrus.

​

Dirbant pavaduotoja ir direktore, ne kartą buvau kviečiama pokalbiams dėl stojimo į TSKP, tačiau tarytum dievas mane išsaugojo, kad nepriklausiau jokiai partijai, organizacijai, pradedant spaliukais ir baigiant TSKP. Stengiausi nuoširdžiai dirbti, kad pateisinčiau gero pedagodo, nuoširdaus dirbančiųjų draugo vardą. Tikrintojai visuomet gerai atsiliepdavo apie mokyklos mokytojų darbą, gerą mokyklos mikroklimatą, o tai ir buvo man ir visam koletyvui svarbiausia.

​

Praėjus 40 pedagoginio darbo metų dažnai mintimis sugrįžtu į šiuos praėjusius metus ir nesigailiu, kad pasirinkau pedagogo darbą. Tai nuostabi profesija, suteikianti galimybę mokyti vaikus gerumo, nuoširdumo, atvirumo, tiesos sakymo, meilės artimam ir Tėvynei. Kad dirbau nuoširdžiai, jaučiu, nes esu gerbiama buvusių ir esamų mokinių, jų tėvelių ir visuomenės.

​

Visiems Verebiejų pagrindinės mokyklos pedagogams, dirbusiems drauge su manimi, tariu nuoširdų ačiū už bendro darbo metus, linkėdama stiprios sveikatos, ištvermės, kūrybinio darbo ir ilgų gyvenimo metų.

​

A. Mickevičiūtė-Mažeikienė
1998.08.29
Verebiejai 

 

IŠ DIREKTORĖS MONIKOS MATUKYNIENĖS PRISIMINIMŲ

​

Aš Monika Matukynienė, Igno, gimusi 1930 m. gruodžio 2 d., Verebiejų aštuonmetės mokyklos direktore dirbau 11 metų (nuo 1963 m. rugsėjo 1 d. iki 1974 m. rugsėjo 1 d.). Atvykusi į mokyklą supratau, kad teks daug ir kantriai dirbti.

​

Iki mokyklos pastato pamatų buvo užpilta žvyru, mokyklinio daržo ir sporto aikštyno nebuvo. Prie mokyklos sėjo kolūkio javus, o juos nuėmus kolūkiečiai rišo kiaules.

​

Pirmą rugsėjį traktoriumi suarėme prie pamatų supiltą žvyrą, atvežėme derlingos žemės, o pavasarį sėjome žoles, sodinome gėles. Pradėjome ruošti skverą, padarėme žvyriuotus takus, sodinome dekoratyvinius medžius ir gėles. Mokytojai ir mokiniai man aktyviai pritarė. Tvarkė aplinką su savo vadovaujamomis klasėmis. Vasarą visa mokyklos aplinka buvo labai pasikeitusi, pagražėjusi. Patraukė ji ne vieno praeivio akį. Atsirado ir tokių, kurie po šokių kultūros namuose panoro pasiskinti gėlių, todėl kelis vakarus teko pabudėti ir pasaugoti.

​

1967 m. rudenį kolūkis skyrė gabaliuką žemės prie mokyklos bandomam sklypui, pastatėme šiltnamį. Mokytoja Narukynienė pagal reikalavimus sutvarkė daržą, atliko bandymus. Šiltnamyje augino gėles aplinkai, organizavo rudens derliaus šventes. Tvarkant mokyklos aplinką, sodinant gėles, teko matyti ne tik vaikus, bet ir klasių vadovus, nes su tokiais darbais ne visi buvo susitikę.

​

Mano iniciatyvą gražiai tvarkyti mokyklos aplinką palaikė inspektoriai Matekonienė ir Urmanavičius. Su jais daug konsultavausi. Tokiu būdu po trejų metų mokyklos aplinka buvo gražiausia tarp miesto ir rajono mokyklų. Pasimokyti tvarkyti aplinką buvo atvežti mokyklų direktoriai, atvykdavo pavieniai biologijos mokytojai. 

​

Per pirmuosius savo darbo metus šioje mokykloje aplankiau visų mokinių tėvus, susipažinau su jų gyvenimo sąlygomis, kviečiau tėvus aktyviai dalyvauti tėvų susirinkimuose, atvykti laisvu laiku nuo darbo ir stebėti savo vaikus pamokų metu. Jau antrais darbo metais į tėvų susirinkimus ateidavo beveik visų mokinių tėvai. Dažni svečiai būdavo pagrindinių dalykų pamokose. Jie stebėdavo vaikų žinias, pasikalbėdavo su mokytojais, kaip paveikti vaikus namuose, kad jie paruoštų pamokas.

​

Daug dirbant su mokinių tėvais, aktyvinant mokymo procesą, po 3-jų metų be priežasties praleistų pamokų nebuvo, pradėjome dirbti antramečių, soclenktyniavime tarp mokyklų iškovojome pirmąsias vietas.

​

Nepatenkinta buvau kolūkio pirmininko parama mokyklai (ypač vadovaujant Kundrotui). Dėl kiekvienos smulkmenos tekdavo kalbėti daug kartų.

​

Sporto aikštyną pradėjome ruošti jau trečiais mano darbo metais. Jeigu į kolūkį nebūtų atvykusi Lenkijos moterų delegacija, savo jėgomis įsirengti aikštyną nebūtų įmanoma. Už mano sutikimą būti atsakinga už vaišių paruošimą lenkų delegacijai kolūkio pirmininkas sutiko padėti rengti aikštyną. Kol aš vadovavau ruošiant priėmimą, kolūkio transportas tris dienas rengė aikštyną – lygino, žvyravo takus, aikšteles, sėjo žolę. Vėliau pagamino ir pastatė krepšinio stovus, rankinio vartus. Taip staiga atsirado aikštynas, kuriuo nepaprastai džiaugėsi vaikai, aktyviai treniravosi. Po metų mergaičių krepšinio komanda pirmavo rajone, o mokinių spartakiadose užimdavome pirmas vietas.

​

Sporto aiktynui apsodinti medžius išauginome patys. Aš dviračiu nuvykau į Luksnėnų medelyną susitarti, o mokytoja Narukynienė parvežė medžių šakų, jas supjaustė, susodino ir išaugino šaknis. Ateinantį pavasarį išaugintais medeliais apsodinome aikštyną. Manau tie medžiai labai dideli, nes nemačiau jų 20 metų.

​

Verebiejų aštuomentėje mokykloje man dirbti ir pasiekti gerų rezultatų nebuvo sunku dėl darbštaus ir sumanaus mokytojų kolektyvo. Mokytojai: Narukynienė, Šeimienė, Kilmanienė, Kratavičiūtė, Nedzveckienė (Korlienė), Padimanskienė, Matukynas, aktyviai dalyvavo mokyklos gyvenime, daug gamino mokymui vaizdinių priemonių, nuoširdžiai dirbo su mokiniais pamokų metu, su jų tėvais, tvarkė klasei priskirtą teritorijos dalį. 

​

Netenkino manęs ir mokykloje kaboję stendai. Savo atstogų metu vykau į Jonavos baldų kombinatą (nors mane barė švietimo skyriaus buhaterija už nenorą ilsėtis atostogų metu), parsivežiau plokščių, kviečiau menininką ir mokyklos vidaus interjeras labai pagražėjo. 

​

Švietimo skyrius įvertindamas mano ir kolektyvo darbą 1971 m. mane pirmą rajone apdovanono „Darbo raudonosios Vėliavos ordinu“, kelis kartus nuotraukos kabojo rajono garbės lentoje.

​

Geri mokyklos ir kolūkio santykiai atsirado, kai kolūkio pirmininku buvo išrinktas Matulevičius. Jis visokeriopai padėjo mokyklai, bendravo su mokytojais.

​

Įspūdingai praėjo mokykloje organizuojamas mažakomplekčių pradinių mokyklų mokytojų popietė-seminaras, kuriam vadovavo Gluosninkų pradinės mokyklos mokytoja Sviderskienė. Jai daug kuo padėjo mūsų mokyklos mokytojai ir kolūkio pirmininkas Matulevičius.

​

Prisimenu, kai išlipęs iš mašinos antrasis partijos sekretorius P. Aleksandravičius pasakė:
– Viešpatie, tokios tvarkos prie mokyklos niekur nemačiau. Nė vieno šapelio aplinkoje nepamatysi.

​

Tokie gražūs atsiliepimai nuteikdavo mokytojus ir mokinius dar daugiau  rūpintis savo mokykla, ją puoselėti ir gražinti.

​

Apie mokyklos darbą, man vadovaujant, jau pasako ir mokyklos nuotraukos.

​

IŠ ČIGINSKO ALBINO PRISIMINIMŲ

​

 Gimiau 1923 m., į mokyklą pradėjau eiti 1932 m., būdamas devynerių, nes turėjau nesveiką ranką. Visi manė, kad man bus sunku rašyti. Jau ir tais laikais mokytojai eidavo į namus surašinėti vaikų, kuriems suėjo 7 metai, bet močiutė manė kitaip ir leido į mokyklą vėliau, kai man suėjo devyneri metai. Verebiejų pradinės mokyklos patalpos buvo nuomuojamos pas savininką Norų. Noraus sodyba buvo, kur dabar gyvena Purvinis Vacius ir Paliutis Juozas. Čia nebuvo gyvenvietės, o gyveno ūkininkai Kunigoniai, Mardosos, Norai, Liegai, Ruseckai. Pirmuoju mokytoju buvo Plečkaitis, vėliau Žydžiūnas, po jo Ignas Katalynas (nuo Ūdrijos parapijos, Karlynų kaimo). Mokiausi ketverius metus ir baigiau pradžios mokyklą 1937 m.

​

Visus keturis skyrius mokė vienas mokytojas. Mokėmės istorijos, geografijos, gramatikos, gamtos, aritmetikos, piešimo, bet darbelių neprisimenu, kad mokytų. Pirmoje klasėje mokėmės, kai buvo šilta, maždaug balandį ir gegužę, po to atostogos 3 mėn. Paskui rugsėjį ir spalį (iki lapkričio). Antoje, trečioje, ketvirtoje klasėse mokslas prasidėdavo nuo lapkričio ir baigdavosi birželio mėn.

Be anksčiau išvardintų dalykų buvo mokoma tikybos. Tikybą dėstė kunigas Pranckevičius, Krokialaukio bažnyčios vikaras, o klebonu tada buvo Dailidė.

​

Kai aš mokiausi, mokėsi maždaug 60 mokinių (keturi skyriai). Žinoma, šis skaičius kisdavo. Mokytojas susitvarkyti sugebėdavo, nors buvo daug mokinių. Tvarka buvo griežta: mušė neklaužadas su liniuote per delną, klupdė iškeltomis rankomis. Vikaras nemušdavo, bet prieš visą klasę gėdydavo ir liepdavo mainyti galvą su kalakutu, kitaip sakant su įvairių paukščių ir gyvulių galvomis. Per savaitę tikybos pamokos buvo dvi.

​

Mokyklą lankė ūkininkų ir bežemių vaikai. Mano tėvai buvo bežemiai, todėl gavau knygas, sąsiuvinius ir visus mokymuisi reikalingus reikmenis dovanai. Už mokslą mokėti nereikėjo.

Baigę keturis skyrius, gavome baigimo pažymėjimą. Reikėjo laikyti egzaminus iš pagrindinių dalykų. Egaminuodavo sudaryta komisija: mūsų mokytojas, kunigas ir iš kitos mokyklos mokytojas. Kai aš baigiau, buvo atvažiavęs mokytojas iš Žuvinto. Buvo ir tokių, kurie nesugebėjo baigti, tai tokius palikdavo ir turėjo mokytis iki 14 metų.

​

Kaip minėjau, mano dešinė ranka buvo nesveika, todėl mokytojas leido rašyti su kaire. Mokslas sekėsi l. gerai, todėl baigiau keturis skyrius beveik vienais penketais.

​

Į mokytoją kreipėmės: „Tamsta mokytojau“, „Pone mokytojau“, „Mokytojau“.

​

Labai įspūdinga diena man pasiliko atmintyje, kai nuėjau į pirmą klasę. Mokytojas paskaitė pasaką, o kitą dieną prašė papasakoti. Atpasakoti sugebėjau tik aš ir iš Dzingiškių kaimo ketvirto skyriaus mokinys Baranauskas Antanas. Vaikai buvo vertinami pagal gabumus, o ne pagal turtus.

Į mokyklą vaikai ėjo apsirengę paprastai. Drabužiai daugiausia lininiai, vilnoniai ir, be to, austi namuose. Apavas – klumpės. Iš visų išsiskyrė Dzingiškiuose gyvenantys Zenkevičių vaikai, nes jų drabužiai buvo iš pirktos medžiagos, nešiojo batelius, turėjo netgi laikrodį. Į Verebiejų pradžios mokyklą vaikai ėjo iš aplinkinių Dzingiškių, Aleknonių, Navininkų, Liepakojų kaimų. 

​

Mokykloje radijo nebuvo, tik mokytojas turėjo ausinę radiją. Mokytojas taip pat gyveno pas Norų. Už nuomojamą butą mokėjo. Mokytojas gavo 300 Lt atlyginimą. Mokytojai buvo religingi. Prieš Velykas visus mokinius vedėsi į Krokialaukio bažnyčią išpažinties.

Mokytojas turėjo dviratį. Apskrities inspektorius atvažiuodavo iš Alytaus su motociklu vieną kartą per metus. Tikrino mokytojo darbą, kaip išmokyti vaikai. Iš Alytaus vieną kartą per metus atvažiuodavo gydytojas patikrinti mokinių sveikatos.

​

Mokykloje šventėme katalikiškas šventes: Velykas, Kalėdas, Vasario 16 d. (pačios didžiausios). Vasario 16 d. būdavo minėjimas, rengiamas vaidinimas.

​

1997.01.29 
Verebiejai 

 

MANO MOKSLO ISTORIJA

​

Aš, Veronika Neveckaitė-Zenkevičienė, gimiau 1923 m. liepos 21 d., gyvenau Alytaus apskrityje, Simno valsčiuje, Aleknonių kaime, ūkininko šeimoje. Turėjome 18 ha žemės. Pradėjau lankyti Riečių pradžios mokyklą pas mokytoją Pranckūną, nulinukuose. 1929 m. mokiausi nuo gegužės pirmos iki rugsėjo pirmos, nes žiemą mažiems neriekėjo eiti į mokyklą.

​

Į I skyrių ėjau 1930 m.

​

1931 metais ėjau į II skyrių, bet perėjau dėl kelio patogumo į Verebiejų pradžios mokyklą pas mokytoją I. Plečkaitį. 1932 m. į III skyrių, bet pasikeitė mokytojas, juo paskirtas buvo Antanas Židžiūnas, prie kurio ir mokiausi iki 1934 m. birželio 15 d. III skyrių mokiausi du metus, dėl šaltos žiemos negalėjau lankyti mokyklos, todėl buvo praleista daug pamokų, nes ši žiema buvo ypatingai šalta ir buvo daug sniego. Taip ten ir baigiau pradžios mokyklą (keturis skyrius).

​

Mokymo programoje trečiadieniais antroji pamoka buvo kunigo Jurgio Parancevičiaus (Krokialaukio parapijos klebonas). Mokslas man sekėsi gerai. Geriausiai matematika, o blogiausiai tikyba. Bijojom visi, kaip velnias kryžiaus tos pamokos, nes kunigas buvo žiaurokas. Mokytojas mokino vienas visus keturis skyrius. Vaikai pamokos metu buvome labai drausmingi, musės zvimbimas girdėjosi. Rytą kalbėdavom maldą, giedojom Lietuvos himną. Taip mokytojui įžengus į mokyklą visi atsistodavom. Mokytojui įsakius sėstis, pagal dienoraštyje surašytą tvarkaraštį liepdavo išsimti paruoštas namų užduotis. Pagal eilę visiems skyriams buvo duodamos ir užduotys namų darbams.

​

Buvo linksma. Ruošėme dainas, žaidimus, puošėme Kalėdų eglutę ir laukdavome Kalėdų senio. Kalėdų senis dalyvaudavo, dalydavo dovanas, būdavo ir tėvai. Po programos vaikai žaisdavo, o tėvai baliavodavo.

​

Į mokyklą teko eiti 2,5 kilometro. Žiemą sniego buvo daug, todėl vos išlipdavom, todėl tankiausiai (dažniausiai) veždavo arkliais. Iš mūsų šeimos dar ėjo brolis ir sesuo. Daug buvo kaimynų vaikų, bet jie arklių neturėjo (buvo biedni). Jų tėvai dirbdavo pas ūkininkus, nes savo žemės turėjo tik 30 arų. Važiuodavom pilnom rogėm, paimdavom ir einančius keliu, taigi, susidarydavo apie 10 vaikų. 

​

Vaikai buvo labai prastai aprengti, namų darbo drabužiais, klumpėmis apsiavę. Portfelių nebuvo, knygas nešėsi iš prasto audeklo pasiūtose tarbose.

​

Mes turėjom daug giminių Amerikoje, tai mums labai daug atsiųsdavo drabužių, todėl mes pagal kitus vaikus buvom labai pasirėdę. Vis tiktai knygas nešėmės tarbose. Kiekvieną dieną nešdavomės pietus, bet penktadieniais – tik kiaušinius, nes mėsą valgyti buvo griekas (nuodėmė). Kurie vaikai išdykaudavo arba neparuošdavo namuose pamokų, tą dieną palikdavo 1 val. po pamokų, kad būtinai išmoktų. Mokytojui išėjus pietų labai išdykaudavom klasėj. Būdavo pilna dulkių. Radęs pilną klasę dulkių, mokytojas vėl nubausdavo. Kitą dieną vėl palikdavo po pamokų, todėl kad išdykavome. Žinoma, tada nenorėdavom išdykauti ir būdavom geri. 

​

Atostogų metu padėdavom samdytam piemeniui ganyti gyvulius. Paleisdavom pietų ir būdavo visokių šposų (išdaigų) prikrėsdavom. Už tai gaudavom nuo tėvų pylos. Atskaičiuodavo diržų, kiek kuris nusipelnėm.

Taip ir vertėsi vaikystė kūliais...

​

​

ALBINOS LIEGIŪTĖS-DANISEVIČIENĖS PRISIMINIMAI APIE VEREBIEJŲ PRADŽIOS MOKYKLĄ

​

Aš gimiau 1929 m. sausio 21 dieną Verebiejų kaime, Alytaus apskrityje. Augau ūkininko šeimoje. Pradėjau lankyti mokyklą devynerių metų, nes nuo vaikystės skaudėjo koją. Tada mokykla buvo ūkininkų Norų sodyboje. Kaip dabar atsimenu, ji buvo labai graži, šviesi, nes kur mokėmės, ta patalpa buvo su šešiais langais. Mokytis joje buvo smagu, todėl noriai ją lankiau. Mokė mane I skyriuje mokytojas Katalynas, o kitus skyrius iki baigiau mokytojai Poškienė, Juškevičius, Lesevičius (iš Krokialaukio) ir baigiau prie mokytojo Misevičiaus (jo tėviškė buvo Dzingiškių kaime, užėjus rusų valdžiai šeima buvo ištremta kaip ūkininkai). Mokyklą baigiau 1942 m. prie vokiečių valdžios. Mano klasėje mokėsi devynios mergaitės: Albina Palietytė-Zubruvienė, Zabelė Meškelevičiūtė-Šulinskienė, Marytė Gaulytė, Stasė Karčiauskaitė, Ona Purvinytė-Palietienė, Vitalija Liegutė-Bieliauskienė (vėliau tapo mokytoja), Adelė Miliūtė, Birutė Svinkūnaitė ir aš, taip pat du berniukai: Kęstas Zenkevičius, Dumšius. Visi bendraklasiai buvo ūkininkų vaikai.

​

Visų skyrių mokiniai mokėsi vienoje klasėje (apie 48). Klasėje stovėjo 24 suolai, stalas, kėdė mokytojui, spinta (joje buvo mokymo žurnalas, knygos pasiskaityti, nauji sąsiuviniai, už kuriuos reikėjo mokėti), žemėlapis, gaublys, lenta. Nieko nereikalingo netalpino, nes buvo mažai vietos.

​

Mokėmės skaityti, skaičiuoti, rašyti, dailyraščio, piešimo, istorijos, gamtos, geografijos, tikybos. Iki dabar prisimenu maldelę, kurią išmokiau ir savo anūkus. 

​

Saulei nusileidus,
Vakarui atėjus,
Nuoširdžiai meldžiuosi
Rankeles sudėjus.
Dieve, Visagali,
Laimink, visą šalį,
Tėvą ir mamytę, 
Ir mane mažytę.

​

Su džiaugsmu prisimenu tuos metus, kai mokė Poškienė. Ji mokė vaidinti, dainuoti, šokti. Šokome šiuos šokius „Baltosios snieguolės“, „Ant jūrų marių“ ir daugiau, net neprisimenu. Šokiams buvo pasiūtos net baltos drobinės suknelės. Organizavo mokytoja darbelių parodas. Darbeliai gaminami iš įvairių medžiagų: molio, medžio, o taip pat mezginiai, siuviniai, nėriniai. Geriausiems darbams nustatyti mokytoja sudarė tėvų komisiją. Geriausi rankdarbiai buvo apdovanojami. Labai gaila buvo šitos mokytojos, kai išvyko, nes kiti mokytojai neruošdavo vakarėlių.

​

Vaikai buvo drausmingi. Mokinius už nepaklusnumą, išdykavimą statydavo į kampą, aprėkdavo, bet niekada nemušė. Už neatliktus namų darbus teko sėdėti po pamokų.

​

Kaip minėjau, visi talpinomės vienoje patalpoje. Kiekvienam skyriui buvo skirtinga pamoka, pvz. I sk. skaitymas, II – aritmetika, III – rašymas, IV – geografija. Tikybą, muziką mokė visiems skyriams kartu. Dailyraštis būdavo I, II, III (tikriausiai) skyriuose. Trimestrų, kai mokėmės, nebuvo. Kai baigdavome mokslo metus, tada ir sužinodavome, ar likome toje pačioje klasėje, ar būsime perkelti. Jau man tai didžiausia kančia buvo dailyraštis, nes labai negražiai rašiau. Visai kitas reikalas pasakoti. Atvažiavus kokiam nors inspektoriui, mokytojas mane pasodindavo į priekinį suolą ir vis liepdavo pasakoti.

​

Ir dabar prisimenu, kai pradėjau lankyti I skyrių su sesute Vitalija. Tėvai nekontroliavo mūsų mokymosi, todėl dažnai tinginiavome. Pasekmės tokio mokslo buvo liūdnos – likome tame pačiame skyriuje kartoti kurso. Tėvas sužinojęs, kad tinginiavome, mums abiems išpėrė kailį (mušė) diržu. Kitais metais pirmą skyrių baigiau būdama pirmūne. Ši liūdna antramečiavimo pamoka paskatino ir toliau gerai mokytis, todėl tapau savo skyriaus geriausia mokine. Geriausia mokine buvau iki baigiau pradžios mokyklą. Baigiau Verebiejų pradžios mokyklą tik penketukais 1942 m.  Labai norėjau mokytis toliau, bet neleido tėvas, kadangi reikėjo dirbti namuose.

​

Minėdavome Vasario 16-ąją. Šventėme Kalėdas, Velykas.

​

Mokytojai tais laikais rengėsi labai gražiai ir gyveno gerai. Mokiniai į mokyklą ėjo apsiavę su klumpėmis, o apsirengę buvome ir pirktais, ir namų darbo drabužiais. Ilgų kelnių mergaitės nenešiojo, bet avėjo ilgas megztas vilnones kojines. Pamokose sėdėdavome nusiavę klumpes. Koridoriaus sienoje buvo pritvirtintos pakabos drabužiams, o po jais ant žemės tvarkingai sudėtos klumpės. Kai aš mokiausi, tai tik viena mergaitė Elena Zenkevičiūtė eidavo apsiavusi bateliais. Žiemą eidavome su veltiniais (kas turėdavo), tai su veltiniais buvo galima sėdėti ir pamokose.

​

Ką ir besakyti, vaikystės prisiminimai yra patys šviesiausi ir gražiausi.

1997 m.

 

IŠ ANTANO NEVECKOS PRISIMINIMŲ APIE VEREBIEJŲ MOKYKLĄ

​

Aš gimiau 1930 m. balandžio 10 d. Aleknonių km., Simno valsčiuje, Alytaus apskrityje. Mokyklą pradėjau lankyti 1938 m. Norų sodyboje. I skyriuje mokė Poškienė (vėliau perėjo dirbti į Krokialaukio šešiametę mokyklą). Sekančiuose skyriuose mokė Juškevičius, 1940 m. – mokyt. Lesevičius. Jis buvo Lietuvos karininkas, labai išvaizdus tamsiaplaukis ir aukštas. Į darbą atjodavo ant arklio iš Krokialaukyje esančios jo tėviškės. 1940 m. vasarą rusai jį ištrėmė, ir žinių apie jį nebuvo). Paskui mokė mokytojas Misevičius ir baigiau prie mokytojos Julės Grybaitės. Tikybą dėstė Gumauskas (kilęs iš Daukšių km.). Prisimenu jo griežtumą. Kai neišmokau naujoviškai sakyti poterių „Tėve mūsų“, taip patraukė ausį, net įtrūko. Po šių įvykių labai dažnai praleisdavau tikybos pamokas, pasislėpęs po Kunigonių tiltu.

 

IŠ IZABELĖS ZENKEVIČIŪTĖS ATSIMINIMŲ APIE MOKYKLĄ

​

Aš, Izabelė Zenkevičiūtė, gimiau 1930 m. gruodžio 31 d. Dzingiškių km., Simno valsčiuje, Alytaus apskrityje.

​

Verebiejų pradžios mokyklą pradėjau lankyti septynerių metų 1938 m. pas Norus. 1938 m. I skyriuje mokė V. Poškienė. 1939 m. II skyriuje mokė Juškevičius. 1940 m. III skyriuje mokė mokyt. Lesevičius. 1941 m. IV skyriuje mokė mokyt. Misevičius.

​

Kaip dabar prisimenu mokytoją Lesevičių. Jis buvo griežtas mokytojas. Buvo jaunas Lietuvos karininkas. Labai įdomiai mokinius bausdavo. Reikėjo. Juk vienas kartu mokė apie 60 mokinių. Taigi, sodindavo nusikaltusius ant mėlyno puodo, skirto šiukšlėms. Jau kokia buvo gėda. Man tai atrodo, kad buvo pati didžiausia bausmė. 

​

Izabelė Zenkevičiūtė
1996 m.

 

IŠ JANINOS MENKEVIČIŪTĖS-MASLAUSKIENĖS PRISIMINIMŲ APIE VEREBIEJŲ MOKYKLĄ

​

Pradėjau lankyti Verebiejų aštuonmetę mokyklą 1950 metais. Pirmoji geroji mokytoja buvo Juzė Akambakaitė-Miškinienė, dabar ji gyvena Simne. Mes atėjome į mokyklą su kaimyne Albina Kliokyte- Ūbartiene, dabar ji gyvena Kaune. Mes abi labai sutikome, todėl į mokyklą eidavome ir iš jos sugrįždavome kartu. Labai gerbėme ir mylėjome savo mokytoją. Po pamokų užeidavome į svečius pas mokytoją. Labai dažnai prašydavome, kad duotų kokio nors darbo. Kaip dabar prisimenu, aš ploviau grindis, o Albinutė šveitė lauke kažkokį puodą, manau, kad mokytojai jo nereikėjo, bet paprasčiausiai sugalvodavo įvairaus darbo. Mes taip buvome laimingos, kad galime jai padėti.

​

Per Naujus metus prie eglutės gaudavome po kelis saldainius ir po knygelę, tai toks džiaugsmas apimdavo... tą knygelę skaitėme per atostogas ir labai ją vertinau, nes buvo dovana ir dar užrašyta nuo mielos mokytojos. Aš mačiau, kaip mano vaikai mokėsi ir dabar mokosi anūkai, tai jie tomis dovanomis taip nesidžiaugia. Mes tikriausiai nemokame taip vaikams išugdyti meilės ir pagarbos vyresniesiems, kaip mūsų tėvukai. Gal dėl to, kad per daug užsiėmę darbu.  Nors mūsų mokymosi sąlygos buvo kur kas prastesnės, bet mes noriai lankėme mokyklą. Ėjome apsiavę medinėmis klumpaitėmis. Paėję tolėliau nuo namų bijojome, kad nebartų tėvukai, jas pasilikdavome ir bėgdavome basi, nes taip buvo smagiau, vėl lyg niekur nieko apsiaudavome ir į namus įeidavome apsiavę.

​

Mus toji mokytoja mokė tris metus, vėliau ištekėjo ir išvyko. Mes, visi vaikai, gerosios mokytojos labai verkėme. Ketvirtoje klasėje mokė mokytoja Janė Gliaudenytė, bet mokė tik metus, todėl išliko nedaug prisiminimų. Penktos klasės auklėtoja tapo mokytoja A. Narukynienė, tai geras ir mielas žmogus. Ji mus gindavo nuo visokių bėdų.

​

Aukštesnėse klasėse mokė rusų kalbos Albina Sviderskienė (buvo pikta, bet teisinga), lietuvių kalbos – Eugenija Čižikienė (griežta ir jos labai bijodavome, nes buvo mokyklos direktoriaus Vlado Čižiko žmona). Prisimenu, kad jeigu eilėraštį pasakydavau be intonacijos, palikdavo mokytis po pamokų.

​

Vyresnėje klasėje pasikeitėme sėdėti. Buvusi draugė dabar sėdėjo su Albina Janeckaite, o aš – su Onute Kvetkauskaite iš Riečių kaimo. Jos abi buvo pirmūnės. Kartą po skambučio labai išdykavome, o mes su Onute buvome tvarkdarės, tai mokytoja Čižikienė išvijo mus iš klasės, nes nepalaikėme drausmės klasėje.  Onutė pravirko, aš nenusiminiau, guosdama ją, kad nereikės atsiskaityti lietuvių kalbos. Tik bėda, nes mus pamatė direktorius. Pasišaukė į mokytojų kambarį ir smarkiai išbarė. Ir po šiai dienai šį įvykį atsimenu. Po šios pamokos pradėjome tvarkdarių klausyti, nes jautėme gėdą ir pareigą.

​

Įdomus dalykas mus ištiko su Onute, kai iš mūsų prižiūrimos lysvės, kurioje vasarą auginome pupeles, agurkus ir gėles, prisiskynėme, neatsiklausę direktorienės, gėlių. Mokytoja labai išbarė, kad net bijojome rudenį eiti į mokyklą. Tada nuėjome pas žmogų, prie kurio namų žydėjo daug gėlių ir paprašėme, kad nuskintų gėlių. Gėlių puokštę nunešėme mokytojai E. Čižikienei ir dar atsiprašėme.

​

Kartą sodinome medelius prie mokyklos, pakelėje. Draugės Albinos medelis prigijo, o mano – ne. Dažnai eidamos namo pykdavomės, kad jos medelis prigijo, o mano ne.

​

Gerai prisimenu ir pirmąją ekskursiją į Vilnių. Į ekskursiją mus lydėjo mokytojos O. Germanavičiūtė, L. Mazurkevičiūtė ir E. Čižikienė. Įdomu tai, kad važiavome taip toli su sunkvežimiu. Aplankėme muziejus, bet labai norėjosi nusipirkti skanėstų. Iškilo keblumų – neturėjome pinigų. Aš turėjau 1 rublį, tai nusipirkau ledų ir kelis saldainius. Žinoma, užteko, bet svarbiausia daug sužinojome ir pamatėme.

​

Dalyvavau ir popamokinėje veikloje. Dalyvaudavau šokių ir choro ratelyje.  Dažniausiai mokydavo A. Narukynienė. Pasirodydavome švenčių dienomis, pvz., Pirmoji gegužės, Pirmasis skambutis rugsėjo 1-ąją, Paskutinis skambutis, Naujieji metai. Dalyvaudavome sporto šventėse, kurios vykdavo Simne, nes jis buvo rajono centras (Simno rajonas). Suvažiuodavo mokiniai iš aplinkinių mokyklų ir vykdavo sporto varžybos. Aš gerai šokinėdavau į aukštį ir bėgau, buvau net apdovanota pagyrimo raštais ir dovanėlėm, kurias ir dabar saugau kaip brangų atminimą.

​

Važiuodavome dviračiais į turistinius žygius prie Dusios, Žuvinto, Giluičio ežerų. Vasarą reikėdavo dirbti kolūkyje, nes reikėjo atlikti praktikos darbus: ravėjom kukurūzus, bulves, runkelius. Rudenį talkindavome kolūkyje ir už tai gaudavome dovanai mašiną važiuoti į ekskursiją.

​

Užaugo pakelėje mūsų sodinti medžiai, užaugome ir mes. Stengiausi, kad ir mano neprigijęs medis būtų pakeistas kitu. Dirbdama Aleknonių fermose vedėja, pasodinau apie 40 vienetų medžių. Dabar jų daug prigiję ir paaugę. Laikas bėgo, draugės pasodintą ir jau didelį medį, nupjovė, kaip ir mano klasės kai kuriuos draugus pasiėmė mirtis, tai Laimutį Janavičių, Joną Petkevičių.

​

Visi sukūrėme šeimas, visi įgijome profesijas ir esame neblogi žmonės.

​

Janina Menkevičiūtė-Maslauskienė
1997 m.

 

​

IŠ STANIONYTĖS JERMINOS PRISIMINIMŲ APIE VEREBIEJŲ MOKYKLĄ

​

Aš, Stanionytė Jermina, gimiau 1951 m. Mokyklą lankyti pradėjau 1958 m. Mokyklos direktorius buvo V. Čižikas, o mano pirmoji mokytoja buvo N. Paltanavičiūtė-Čiginskienė. Pradinė mokykla buvo tik per kelią, Kunigonių sodyboje. I klasėje mane mokė su trečiokais. Sukrečiantis įvykis buvo, kai mirė mano suolo draugė Mickevičiūtė. Mirė todėl, kad jos galvoje buvo auglys.

​

Mokytis sekėsi gerai. Prie mokyklos buvo mičiūrininkų daržas. Jame mes turėjome savo lysves, todėl stebėdavome daržovių augimą ir vystymąsi. Mums tai buvo didžiulė pramoga. Keturias klases baigiau globojama mokytojos Čiginskienės.

​

Kai Verebiejuose pastatė naujus kultūros namus, tai pirmame aukšte (buvo 8 klasės) mokiausi iki 8 klasės. Tuo metu direktorė buvo M. Matukynienė, kuri nemažai pavaikydavo po naują aikštyną, nes dėstė fizinę kultūrą. Mokytojai dirbo šie: Mickevičiūtė, Šeštakauskas, Sviderskienė, Narukynienė, Kratavičiūtė, Matukynas. Labiausiai mėgdavome darbus darže. Prie mokyklos buvo bandomasis sklypas, kuriam vadovavo mokytoja Narukynienė, o pati smagiausia šventė, tai būdavo pavasarį, Paukščių diena. Tam būdavo rengiami geriausio inkilo konkursai ir taip visokių įdomybių. Verebiejuose mokytis buvo smagu ir mokytojai geri.

​

Bėgo laikas ir baigusi aštuntą klasę, mokslą tęsiau Krokialaukio vidurinėje mokykloje.

​

Jermina Stanionytė-Žvirblienė
1997 m.

 

IŠ BIRUTĖS ALEŠKAITYTĖS-KARPIČIENĖS-IVANAUSKIENĖS

PRISIMINIMŲ APIE VEREBIEJŲ MOKYKLĄ

​

Esu gimusi 1942 m. Verebiejų kaime. Tėvai buvo išprusę, pirmieji kaime įsigijo radijo imtuvą „Rodina“. Visi mėgo knygas, galbūt todėl jau būdama 5-erių metų gerai skaičiau. Pirmoji mokytoja buvo močiutė Cecilija Lukoševičienė. Ji rauna linus, prisimenu, o aš iš paskos su „Elementoriumi“, skuta bulves – aš ir vėl šalia. 6-erių metų jau mokėjau skaityti, sakinius rašyti, atlikti  matematinius veiksmus 20-ies ribose. Labai gi norėjau mokytis.

​

Kartą atėjo pas mus mokytoja Marytė Mickevičiūtė(Šukevičienė). Ji padovanojo knygutę ir, žinoma, pakvietė ateiti į mokyklą. Ir susisuko maža galvelė! Mama aiškino, kad mokytoja tik pajuokavo, kad dar per maža (buvau labai maža ir smulki). Taigi pasislėpusi sukarpiau lovatiesę ir pasisiuvau knygoms maišelį. Tada visi panašiuose maišeliuose nešėsi. Susidėjau knygeles ir pasukau link Miknevičiaus, mat iš ten mokytoja buvo atėjusi, supratau, kad į tą pusę mokykla. Ėjau keliu ir tiek. Miknevičienė paklausė, kur einu. Paaiškinau, kad į mokyklą ir toliau drožiu. Ta nuėjo pas tėvus ir papasakojo. Sako: „Ar jūs ją leidot? Eina į mokyklą“. Mama pasivijo jau už Meškelevičių. Teko grįžti, bet šeima ramybės neteko ilgam. Kasdien tas pats: „Eisiu į mokyklą“. Pagaliau atėjo mokytoja ir tėvams patarė leisti, kai atšils, kokią savaitę palankyti. „Nusibos, pavargs ir apsiramins.“ – taip jie nutarė.

​

Ir išleido 1948 m. gegužės pabaigoje, tėtė per laukus ant pečių atnešdavo ant Baranausko kalnelio, pastatydavo ir klausdavo: „Ar jau matai mokyklą?“ Ir toliau eidavau viena, mat bijojau, kad vaikai juoksis, jei pamatys.

​

Mokykloje labai patiko. Buvo nemokančių rašyti. Mokytoja prašydavo jų klaidas ištaisyti. Mielai taisydavau. Baigėsi mokslo metai. Mokytoja patarė rudenį leisti į mokyklą. Sulaukiau rugsėjo ir priėmė iš karto į antrą klasę. Vis galvota, kad nusibos, liksiu kokius metus toje pačioje klasėje, nes ir sveikata per silpna (buvau didelė sirgalė). Deja, to nebuvo. Taigi, 1948 m. rugsėjį pradėjau mokytis 2 klasėje, o 1954 m. baigau 7 klases. Mokė pradžioje Mickevičiūtė ir Vokietaitis. Mokykla buvo išvežtų į Sibirą Mardosų namuose, vėliau buvo perkelta pas Grėbliauską. Ten 4 klasėje mokė Justina Vosyliūtė (nedidelio ūgio, bet labai judri, guvi, griežta, linksmo būdo mergina). 3 klasėje mokė Kvedaravičiūtė (Radzevičienė). Vėliau su mumis augo ir mokykla, daugėjo mokytojų. Auklėtoja buvo A. Žilinskaitė (Narukynienė). Tai buvo be galo judri, energinga, išradinga, visapusiška, mėgstanti naujoves, pramogas, visur suspėjanti ir labai sugebanti bendrauti ne tik su mokiniais, bet ir jų tėvais. Tėtė buvo mokyklos tėvų komiteto pirmininkas, tad matydavau tą bendravimą. Dirbo mokytojai: O. Radžiūnaitė, L. Mazurkevičiūtė, Mitrulevičiūtė, Vl. Čižikas, Eug. Čižikienė, Br. Grigalevičius, J. Akambakaitė (pas mus gyveno).

​

Mokykla iš Grėbliauskų apie 1951 m. buvo perkelta vėl į Mardosų namus. Ten 1954 m. ir baigiau 7 klases. Prisimenu,  kaip vieną rytą prie mokyklos ant kelio apie 1949 m. sustojo sunkmežimis, išlipo kareiviai su rusų uniforma, atėjo į klasę ir iš pamokos išsivedė mokinį Vilkelį Algirduką. Mokytoja verkė, liepė nepamiršti lietuvių kalbos, davė knygų. Visi atidavėm savo priešpiečius. Pravirkome visi, supratome – veža į Sibirą. Aš tai gerai žinojau, nes ir mes buvom vežimui pasiruošę. Kiekvieną dieną, pareidama iš mokyklos, žiūrėdavau, ar kabo gluosnyje skarelė. Jei ne, į namus neisiu. Taip buvom susitarę: jei viskas ramu, močiutė ją pakabins, jei ne – neiti į namus. Naktimis miegodavome ne namuose, o laukuose, pas kaimynus, o rytą vėl į mokyklą.

​

1954 m. įstojau į Krokialaukio vidurinę mokyklą ir lankiau 8 klasę. Šią mokyklą baigiau 1958 m.

​

1960 m. baigiau Marijampolės pedagogų mokyklą. Dirbau Trakų rajone, ištekėjau, vyrui išėjus į armiją, grįžau į Alytaus rajoną. Vienus metus dirbau vaduojančia mokytoja. Likimas atvedė į Verebiejų aštuonmetę mokyklą. Dirbau pradinių klasių mokytoja. Mano mokoma klasė jau buvo Kunigonio namuose. Po to vadavau kitose rajono mokyklose. 8 metus dirbau Dzingiškių pradinėje mokykloje. Ją uždarius, dirbau Krokialaukio vidurinėje mokykloje, po to 10 metų Ryliškių vidurinėje mokykloje. Baigiau neakivaizdiniu būdu Šiaulių pedagoginį institutą, auginau 3 vaikus. Dirbau užklasinio ir užmokyklinio darbo organizatore. Dabar dirbu pradinių klasių vyr. mokytoja. Jau 36 m. dirbu mokykloje. Turiu daug įvairių apdovanojimų. 1982 m. po vyro žūties, grįžau į Krokialaukio vidurinę mokyklą, dirbau vėl organizatore. Mėgstu saviveiklą, muziką, šokį. To mokau visą gyvenimą ir savo mokinius. Dalyvavome visose rajono dainų šventėse, konkursuose, beveik visose respublikinėse dainų šventėse. Pensija netoli, o rodos, dar vis jauna, dar vis traukia jaunystės pomėgiai. Tai vis gerų mokytojų pavyzdys, jų uždegta ugnelė teberusena.

​

Su pagarba B. Aleškaitytė-Karpičienė-Ivanauskienė
1997 m.

 

IŠ PETRO JANAVIČIAUS PRISIMINIMŲ APIE MOKYKLĄ

​

Aš, Petras Janavičius, gimiau 1907 m. birželio mėn. Dzingiškų kaime, Krokialaukio valsčiuje, Alytaus apskrityje.

​

1919 metais mokyklų nebuvo, bet mokė daraktorius, kuris eidavo iš vieno ūkininko pas kitą. Taigi, ir aš 1919 m. mokiausi pas daraktorių Šidlauską. 1920 m. Milių sodyboje Liepakojų km. pradėjau lankyti II skyrių, nes daraktoriaus mokytus metus užskaitė kaip I skyrių. 1921 m. mokiausi III skyriuje pas Vilkenį, taip pat Liepakojų kaime. 1922 m. IV skyriuje – ūkininko Mardosos namuose. Ten ir baigiau IV skyrių pradžios mokyklą. Egzaminus laikiau Simne. Mokė mokytojas Pranckūnas.

​

1923 m. mokykla persikėlė pas Lubauską. Mokyklos pas vieną ūkininką ilgai neužsibūdavo, nes nenorėjo triukšmo, o ir naudos ūkininkui iš to maža buvo. 

​

Pažymius rašė mokslo metų pabaigoje. Padarydavo pažymių suvestinę, o tada buvo matyti, galima kelti ar ne.

​

Knygas reikėjo pirkti už savo pinigus, bet jas parveždavo mokytojas, nes jis žinojo, kiek ir kokių reikia knygų. Knyga kainavo iki 2 Lt. Brangiausia buvo aritmetika ir istorija.

​

Mokėmės virš 20 mokinių.

​

Mokytojas gyveno Krokialaukyje ir važinėdavo dviračiu, bet kai būdavo blogas oras, tai ateidavo pėsčias. Buvo nevedęs, bet jau pagyvenęs.

​

Pertraukų metu pabėgiodavom.

​

Už išdykavimą, triukšmavimą, pamokų neparuošimą mokytojas klupdė ant grindų, statė kampan, pabardavo. Susitvarkė su mokiniais ir be tėvų pagalbos.

​

1997.02.05
Liepakojai