Šį kartą interviu pokalbiui pakviečiau dvidešimtmetę fotografę iš Verebiejų kaimo (Alytaus rajono) Augustiną Miknevičiūtę, jau antrus metus besimokančią fotografijos subtilybių vienoje Vilniaus kolegijoje.
Šią merginą pirmą kartą sutikau vienoje praėjusios vasaros vestuvėje, kurioje jos pirmas įvaizdis ir veiksmai atrodė kiek kitoniški nei panašaus amžiaus jaunimo, bet pamaniau - tai normalu,
nes ji gi menininkė.
Iš tiesų jos darbai buvo paprasti, bet ne prasti.
Augustina, papasakok apie save, kur mokeisi ir kada pirmą kartą į rankas paėmei fotoaparatą?
Prieš penketą metų, besimokant Simno gimnazijoje, tėvai nupirko paprastą fotoaparatą, visų vadinamą „muilinę“, štai nuo jos ir pradėjau pirmuosius vaizdo fiksavimo mokslus. Pradžioje fotografavau gamtą, žmones ir visai netrukus pastebėjau visus šio aparatėlio trūkumus. Teko vėliau tėvams nupirkti ir veidrodinį fotoaparatą, su kuriuo ėmiausi makro fotografijos, tai yra gėlyčių ir vabzdžių paveikslavimo.
Kodėl pasirinkai būtent fotografijos mokslus?
Kadangi mokykloje man visada geriau sekėsi humanitariniai mokslai, nei tikslieji, o ir kasdieniniai užsiėmimai su foto pasauliu man įnešė daug naujos turiningos patirties, jau nuo pat 12-os klasės mokslo metų pradžios tvirtai buvau pasiryžusi po abitūros stoti tik į fotografiją. Tik čia mačiau ir matau savo pašaukimą, idėjų įgyvendinimą.
Ar seniai fotografuoji vestuves, kitas iškilmes?
Įvairias iškilmes fotografavau du pastaruosius sezonus. O į vestuves su fotoaparatu patekau visai netikėtai. Prieš porą metų giminaičiai besiruošdami savo vestuvėms ir žinodami mano šį užsiėmimą, pakvietė pabūti ne vien svečiu, o ir nufotografuoti įsimintiniausias jų šventės akimirkas. Pasak jų, man tai labai gerai pavyko. Ir štai nuo tada vieni per kitus mane ir pradėjo kviesti į vestuves.
Esi brangininkė?
Oi ne. Per šiuos dvejus metus galima sakyt tik „kapeikavau“, greičiau kaupiau patirtį. Galbūt ateity kažką kardinaliai pakeisiu, bus matyt.
Ar turi visą pageidaujamą foto įrangą?
Deja ne. Resursai mažoki, tačiau ne tai svarbiausia. Išmokau iš savo foto arsenalo išspausti maksimumą, todėl didieji pirkiniai dar tik ateityje.
Ar esi kokio nors foto klubo narė?
Ne. Neturiu tam laiko.
Ko išmokai kolegijoje?
Pirmiausiai tai išmokau fotografuoti studijoje, o visi kiti mokslai tik pagilino jau turėtą mano nemažą foto bagažą.
Dažnai grįžti į namus?
Kas antrą savaitgalį. Kiekvieną negaliu, nes noriu sostinėj šį tą įdomaus nuveikti.
Ir ką būtent?
Pagal savo sukurtas idėjas, fotografuoju žmones. Man patinka „facebooke“ pasirinkti kiek kitokius modelius, nei visi menininkai fotografuoja. Savo darbuose visada bandau pabrėžti ne vien žmonių grožį, bet ir jų esamus trūkumus(kaip tarkim priekiniuose dantyse esantį didesnį tarpą), kurie tarytum ir papildo vienas kitą.
Daug atrandi norinčiųjų papozuoti?
Tikrai netrūksta, visiems norintiems net nebeturiu laiko...
Verebiejų kaimo žmonės tavęs nelaiko keista?
Labai galimas dalykas. Net jei ir Verebiejuose surengčiau savo darbų parodą, nežinia ką vietos gyventojai tenai įžvelgtų. Juk visada kitoniškai besielgiantys žmonės(kad ir geriečiai) būna pasmerkti blogoms apkalboms, dažnai nuvertinami. Bet aš dėl to visai nesijaudinu, tik optimistiškai žiūriu į priekį ir sau tesakau, kad gyvenimas yra gražus ir vis tobulėju.
Mėgsti kitus fotografuoti, o pati kada nors būni modeliu?
Esu labai savikritiška, todėl dažniausiai niekas man iš kolegų fotografų neįtinka. Retkarčiais norėdama turėti savo nuotraukų, ... fotografuoju pati save nuo trikojo. Tada jau aš jas susikompanuoju kaip man patinka.
Na tikrai nustebinai. O kaip tada meilė, turi vaikiną?
Taip. Turiu širdies draugą marijampolietį, besimokantį Kaune. Jam esu labai dėkinga už mano pasirinkto kelio palaikymą. Priešingai būtų labai sunku.
Kuo svajoji tapti?
Svajoju tapti aukštosios mados fotografe, kur iš meno galėčiau kurti meną...
To ir linkime, tau, Augustina!
Šaltinis: danielius.net
Augistinos paslaugų puslapis: https://www.facebook.com/Lunaria.Photo/
Augustinos fotografijos: