Nors jau į antrą pusę persirito birželis, gegužės mėnesio stebuklas vis dar plevena kažkur arti, arti. Žydintys sodai ir svaiginantis alyvų kvapas išlieka atmintyje iki liepų žydėjimo. Laiko dar yra, tad prisiminkime gegužines, kurios vyksta Verebiejų kaime. Nepaisant įvairių iššūkių, gegužinės po dvejų metų sugrįžo. Jeigu palygintume Verebiejų gegužines, vykusias prieš 20 metų ir dabar, šis suėjimas puikiai atspindėtų Lietuvos demografinės padėties kaitą – jau nebesirenka būriais jaunimas, organizatorių gretos irgi retėja...
Kas gi tos gegužinės? Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad žodis „gegužinė“ yra lenkiško žodžio majówka vertinys, kuris reiškia „iškyla gamtoje“. Lietuvoje šis susiėjimas, dažniausiai jaunimo organizuotas, turėjo keletą pavadinimų: gegužynai, žaliumais, žaliumbalais. Pirmoji gegužinė įvykdavo per Sekmines ir per šiltąjį laikotarpį būdavo suorganizuoti dar tokie 2–3 pasilinksminimai. Jų metu būdavo pakviesti muzikantai, šokama, dainuojama, žaidžiama, vaidinama.
Pagal kun. Juozo Vaišnoro straipsnį „Gegužinių pamaldos“ (nuoroda internete www.laiskailietuviams.lt, 2000 m. gegužės 5 d.) gegužinių tradicija pradėjo keistis, kai katalikų bažnyčia paskyrė gegužės mėnesį maldoms Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Vakarų Europoje gegužės mėnesio paskyrimas Marijai buvo kaip priešprieša pagonių pavasario šventei – Florai, kurios metu būdavo siautulingai žaidžiama, persirengiama, puošiamasi gėlių vainikais. Vėlesniais laikais šios pavasario šventės pėdsakai beliko liaudies papročiuose. Maldos Mergelei Marijai Europoje vyko irgi nevisuotinai ir įvairiai, jas suvienodino italų jėzuitas A. Dionidas, kuris 1725 m. Veronoje išleido knygelę Mese di Maria, ossia Mese di Maggio, consacrato a Maria. Ši knygelė labai paplito ir išpopuliarino pamaldas. Joje buvo nustatyta tvarka: Marijos altorius ar paveikslas papuošiamas gėlėmis, vakarais prieš jį kalbamas rožinis, giedama litanija, kitos maldos, paskaitoma apie Marijos dorybes.
Lietuvoje gegužinių pamaldų tradicija atsirado XIX a. vid. Seinų vyskupijoje. Tuo metu jai vadovavo prelatas Butkevičius, kilęs iš Kretingos bajorų. Jis buvo išvykęs į Romą, prisižiūrėjo gegužinių pamaldų ir grįžęs įvedė jas Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupijoje pamaldas išplatino Motiejus Valančius, Vilniaus katedroje gegužinės pamaldos įvestos tik 1884 m. Pagal šiuos faktus galima daryti išvadą, kad Verebiejuose gegužinės vyko ne anksčiau minėtų metų, XIX a. pab. arba net XX a. pr.
Kas ir kur organizavo pamaldas? Verebiejuose savo namuose priimdavo Teofilė Svinkūnienė, Albina Paulauskienė, Anelė Zurlienė, Izabelė Palietienė. Kai visuomeninių pastatų patalpos buvo išdalintos už pajus gyventojams, gegužinės vyko Onutės Juškauskienės ir Anelės Nortinkienės patalpose. Šiuo metu gegužinės vyksta šalia bibliotekos. Straipsnio autorei įsimintiniausios gegužinės vyko vadinamo buitinio patalpose pas Onutę Juškauskienę, kuri suburdavo kaimo vaikus ir mokė žaisti įvairius žaidimus, ratelius. Toks tikras, gyvas ryšys kūrė darną tarp jaunimo ne tik mokyklos gyvenime bet ir už jos ribų.
Šiais metais gegužines pamaldas suorganizavo Meilutė Germanienė ir Meilė Aleksandravičienė. Visą gegužę dešimt–dvylika moterų rinkosi maldai ir bendrystei ne tik iš Verebiejų, bet ir Aleknonių. Paskutinę dieną svečiavosi ir Krokialaukio Kristaus Atsimainymo parapijos kunigas Juozas Klimavičius, kuris pasidžiaugė Verebiejų ir Aleknonių moterų bendryste. Galbūt atgims ir birželinių tradicija, skirta Jėzui Kristui? D. L. ir J. T. Carmody knygoje „Malda pasaulio religijose“ rašoma, kad visos religinės tradicijos liudija, jog malda (prašymas, meditacija, kontempliacija, ritualas, atidi tyla – pavidalų yra begalė) yra tas užsiėmimas, kuris atveria sielą gijimui, Šviesai ir Dievo Dvasiai.
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Verebiejų filialo vyresn. bibliotekininkė Irma Žvinakienė
Comments