1951/52 M. M.

​

Šiais metais pradėjo kurtis Verebiejų septynmetė mokykla, kurioje buvo tik 5 klasės. Iš viso mokėsi 79 mokiniai, iš jų I–IV klasėse – 48, o V klasėje – 31 mokinys. Mokykla Mardosos namuose dirbo dviem pamainomis. Pirmoje pamainoje dirbo I, II, III, IV klasės, o antroje – tik V klasė.

​

Klasių kambarių buvo tik du. Iš 79 mokinių į aukštesnę klasę perkėlė 60 mokinių, kurso kartoti liko 11, atidėtas darbas rudeniui 8 mokiniams.

​

Mokytis buvo sunku, nes trūko vadovėlių, sąsiuvinių. Į klases rinkdavosi pavėluoto amžiaus mokiniai, kurie dažniausiai nebaigdavo mokyklos. Mokykloje dirbo 3 mokytojai. I–IV kl. 2 mokytojai: E. Čižikienė ir Justė Akambakaitė-Miškinienė, V kl. – Vladas Čižikas, kuris buvo ir mokyklos direktorius. Mokyklos patalpos buvo skurdžios, namas su kiauru stogu. Jokio susisiekimo su rajonu nebuvo. 12 km į rajoną (Simną) reikėjo eiti pėsčiomis arba važiuoti arkliu.

​

Mokyklos materialinė bazė buvo negausi – nebuvo jokių vaizdinių priemonių, mokytojai naudoto tas priemones, kurias pasigamindavo patys, knygų užklasiniam skaitymui buvo tik 102. Nors buvo ir sunkios sąlygos, prasta materialinė bazė, vis tik mokiniai dalyvavo turistiniuose  žygiuose, saviveikloje.

 

1952/53 M. M.

​

Mokykla padidėjo viena (šešta) klase. Mokinių skaičius išaugo iki 100. Mokykla kaip ir anksčiau dirbo 2 pamainomis, nes trūko patalpų. Visa mokykla talpinosi Mardosų namuose. Trūko vadovėlių, kitų mokymosi reikmenų.

​

Mokytojai dirbo sunkiomis sąlygomis, negailėdami jėgų, nors pačių gyvenimo sąlygos buvo sunkios. Naujai atsikėlė dirbti mokyt. L. Mazurkevičiūtė-Janulevičienė, M. Mitrulevičiūtė, B. Grigalevičius. Mokytojai gyveno toli nuo mokyklos, vienkiemiuose. Buitinės sąlygos buvo labai sunkios.

​

1953/54 M. M.

​

Šių mokslo metų pirmajam pusmečiui mokykla nebuvo tinkamai pasiruošusi. Priežastys buvo šios: mokykla dar prieš mokslo metų pradžią nebuvo visiškai suremontuota, nes trūko medžiagų, nebuvo sudarytas mokinių sąrašas. Šitokia situacija nuo pat darbo pradžios vertė skubėti, todėl trūko organizuotumo. Dėl to mokomasis-auklėjamasis darbas liko suplanuotas daugiausia paviršutiniškai. Be to, antrajame ketvirtyje darbas buvo visiškai nutrauktas, nes apylinkėje paskelbė karantiną dėl snukio ir nagų ligos. Šiame ketvirtyje mokykloje dirbta tik 21 darbo dieną. Mokykla pradėjo dirbti, kai jau baigėsi ketvirtis, todėl daugiausia dėmesio buvo kreipiama į mokomosios medžiagos perteikimą. Jau minėtos aplinkybės vertė žinias perduoti skubotai, ir mokiniai, būdami perkrauti didele kurso apimtimi, nesugebėjo visko įsisavinti.

​

Mokykloje dirbta dviem pamainomis, todėl daryti konsultacijas su atsiliekančiais mokiniais nebuvo galimybių. Analizuoti šio ketvirčio mokymąsi labai sunku. Ketvirčio suvestinė rodo, kad antrojo ketvirčio pažangumas I–IV klasėse – 74 proc., V–VII – 70 proc.

​

Rajone be snukio ir nagų ligos minėtu laikotarpiu siautė ir gripo epidemija, tai irgi palietė mokyklą ir jos darbą. Mokyklos lankomumas tapo blogas, todėl penki mokiniai II ketv. liko neatestuoti. 

​

Pedagogų taryba, apsvarsčiusi visus mokyklos darbe pasitaikiusius trūkumus ir kliūtis, numatė padėtį ištaisyti antrajame pusmetyje. Mokytojai nusprendė, kad reikia sustiprinti auklėjamąjį darbą ir siekti gero mokinių lankomumo.

​

Antrajame pusmetyje buvo 5 klasės ir mokėsi 123 mokiniai. Mokinių, palyginti su 1952/53 m. m., padaugėjo, nes atsidarė ir septintoji klasė. Iš bendro mokinių skaičiaus galima pamatyti, kad vienoje klasėje mokėsi vidutiniškai 25 mokiniai.

​

Kad būtų įgyvendintas privalomas septynerių metų mokymas, dar prieš mokslo metus buvo atliktas mokinių registracijos patikrinimas mokyklos mikrorajone pagal surinktus mokinių aktus, kurie turėjo lankyti Verebiejų septynmetės mokyklos V klasę. Kad mokyklą lankytų daugiau mokinių, švietimo skyrius skyrė devyniems neturtingiems mokiniams drabužių.

​

Vis dėl to mokykla iškeltų tikslų nepasiekė. Tėvai kategoriškai atsisakė leisti vaikus į mokyklą, todėl mokyklos nelankė keturi mokiniai. Pirmosiomis mokslo metų dienomis tokių vaikų buvo ir daugiau, bet mokytojų dėka didelė dalis ėmė lankyti. Apie nelankančius buvo pranešta Liaudies švietimo skyriui ir Darbo žmonių deputatų tarybos (DŽDT) vyktomajam komitetui, aiškintasi su tėvais.

​

Mokykloje dirbo iš viso 8 mokytojai. Pedagogų kolektyvas jaunas, ir todėl didelės patirties neturėjo. Du mokytojai buvo baigę pedagogines mokyklas, o kiti – šios specialybės neturėjo. Keturi mokytojai stengėsi savo kvalifikaciją pakelti ir mokėsi: mokytoja Eugenija Čižikienė – Vilniaus pedagoginiame institute III kurse, mokytojas Bronius Grigalevičius – Šiaulių mokytojų institute I kurse. Dvi mokytojos: Juzė Akambakaitė ir Radziūnaitė, buvo baigusios vidurines mokyklas, bet savo kvalifikacijos nekėlė. Du mokytojai priklausė VLKJS. Sąlygos mokytojams mokytis buvo suteiktos, nes turėjo 4 laisvas popietes. Politinio lavinimosi ratelio neorganizavo. Mokytojai skaitė spaudą, politinę literatūrą, nagrinėjo partijos istoriją, kad pakeltų savo idėjinį-politinį lygį.

​

I–IV klasėse dėstyta vidutiniškai. Su I–III klasėmis dirbo Juzė Akambakaitė, baigusi vidurinę mokyklą. Su II–IV klasėmis dirbo mokytoja J. Janulevičienė. Pamokose mažai buvo naudojama vaizdinės medžiagos.

​

V–VII klasėse darbas vyko pagal planą, todėl auklėjamajame-mokomajame darbe pasiekta neblogų rezultatų. Tik vis dar pasitaikė formalus žinių perteikimas, neretai įvairių dalykų pamokose apsiribojama tik vadovėliais.

​

Bendras I pusmečio mokinių pažangumas – 73 proc.

​

Mokykloje drausmė buvo gera, o tai pasiekti padėjo mokytojų konsultacijos su mokinių tėvais dėl drausmės palaikymo. Pertraukų metu budėjo mokytojai. Drausmės pavyzdžiu reikalauta būti mokytojus. Apie drausmę buvo vedami susirinkimai, aptariami skaitytų knygų ir straipsnelių veikėjai.

​

Vieną kartą per savaitė klasių vadovai vedė susirinkimus. Juose svarstė elgesio, mokymo ir tuo laiku aktualius klausimus. Silpnai dirbta pionieriškame ir komjaunuoliškame darbe. Geru elgesiu ir drausme paminėti V klasės mokiniai, jų vadovė mokytoja Eugenija Čižikienė, ir VII klasės mokiniai, vadovaujami mokytojos Anelės Žilinskaitės. Ypatingai aktyvumu, drausmingumu ir geru mokymusi pasižymėjo septintokai, nes auklėtoja mokė būti savikritiškiems. Pati nepažangiausia klasė – šeštokų. Mokytoją Radžiūnaitę (mokyklos valdžia) įpareigojo labiau kontroliuoti mokinius ir reikalauti iš mokinių būti tvarkingesniems.

​

Mokykloje veikė mičiurininkų būrelis, vadovaujamas mokytojos Radžiūnaitės, ir kūno kultūros, vadovaujamas mokytojos Anelės Žilinskaitės. Šioje mokykloje jau mokėsi du komjaunuoliai ir 24 pionieriai. Pionierių vadovas – Bronius Grigalevičius. Pionierių vadovas mažai ruošė pionierius pasirodymams, šventėms, susirinkimams. Neveikė metodinis ratelis, todėl nevyko parodomosios atviros pamokos, nebuvo dalijamasi mokomojo-auklėjamojo darbo patirtimi.

Mokytojų kolektyvas stengėsi, pasitarę su tėvais, vieningai auklėti ir mokyti, todėl organizuoti tėvų susirinkimai, buvo skaitomos paskaitos tokiomis temomis: „Apie vieningą auklėjimo kryptį šeimoje ir mokykloje“, „Priešmokyklinio amžiaus vaikų auklėjimas“, kalbėta su blogai besimokiusių mokinių tėvais.

​

Mokyklos direktorius reikalavo darbo sistemingumo, reikalauta, kad klasių vadovai vestų susirinkimų dienoraščius ir visą mokyklos darbą atliktų pagal sudarytą planą. Direktorius lankė vedamas mokytojų pamokas, susirinkimus, kontroliavo klasės vadovų darbo planingumą, o negeroves svarstė Pedagogų tarybos posėdžiuose.

​

Antrajame pusmetyje mokyklos darbas vyko normaliomis sąlygomis, nes dirbta buvo planingai. Šiek tiek sunkumų išliko todėl, kad dar reikėjo ištaisyti pirmojo pusmečio mokymo spragas. Mokytojai darė konsultacijas. Dėl didelio konsultacijų skaičiaus nukentėjo užklasinis ir organizacinis darbas. 

​

Vykdant visuotinį privalomą septynerių metų mokymą, mokyklos kolektyvas siekė, kad mokyklą lankytų visi 7–15 metų sulaukę vaikai. Mokytojai sudarė tikslius mokinių sąrašus, kuriems reiks lankyti mokyklą.

​

Mokyklai vadovavo direktorius Vladas Čižikas. Direktorių matome šioje nuotraukoje. 

​